Allopurinol-ratiopharm

Dozavimas Allopurinol-ratiopharm 100 mg tabletės Suaugusiesiems Priklausomai nuo šlapimo rūgšties koncentracijos kraujo serume per parą reikia vartoti 1-3 Allopurinol-ratiopharm 100 mg tabletes (t.y. 100-300 mg alopurinolio). Siekiant sumažinti nepageidaujamų reakcijų riziką, gydymo pradžioje turi būti vartojama maža (t. y. 100 mg per parą) alopurinolio dozė ir dozė didinama tik tuo atveju, kai uratų koncentracijos serume atsakas yra nepatenkinamas. Jei inkstų funkcija yra bloga, gydyti reikia ypač atsargiai. Pavieniais atvejais dozę galima padidinti ir per parą vartoti 6-8 Allopurinol-ratiopharm 100 mg tabletes (t.y. 600-800 mg alopurinolio). Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į oksipurinolio koncentraciją kraujo serume: jo koncentracija neturi būti didesnė kaip 15 μg/ml (100 μmol). Dozę reikia padalyti į kelias dalis. Norint, kad pacientai vaistinį preparatą geriau toleruotų, vienkartinė jo dozė neturi būti didesnė kaip 3 Allopurinol-ratiopharm 100 mg tabletės (t.y. 300 mg alopurinolio). Maksimali paros dozė – 800 mg alopurinolio. Vaikų populiacija Alopurinolio paros dozė – 10 mg/kg kūno svorio (didžiausia paros dozė – 400 mg), ši dozė dalijama į 3 vienkartines dozes. Senyviems pacientams Apie alopurinolio vartojimą senyviems pacientams ypatingų nuorodų nėra, todėl juos reikia gydyti galimai mažiausiomis terapinėmis dozėmis. Šios amžiaus grupės pacientus ypač reikėtų stebėti dėl inkstų funkcijos nepakankamumo. Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi Tokiems pacientams nesumažinus dozės, vaistinio preparato galima perdozuoti, kadangi alopurinolis ir jo metabolitai išsiskiria pro inkstus. Galimiems pavojams sumažinti, šiems pacientams reikia keisti aukščiau rekomenduojamą dozę. Esant sunkiam inkstų nepakankamumui, daugiausia per parą galima skirti vartoti 100 mg alopurinolio arba didesnę dozę nei 100 mg, bet ne kiekvieną dieną. Šią dozę galima didinti tik tuo atveju, jei vaistinio preparato poveikis nepakankamas. Oksipurinolio koncentracija kraujo serume neturi būti didesnė kaip 15,2 μg/ml. Inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams vaistinio preparato dozavimo nurodymai pateikti šioje lentelėje. Kreatinino klirensas | Paros dozė Daugiau kaip 20 ml/min. | Įprastinė dozė 10 – 20 ml/min. | 100-200 mg Mažiau kaip 10 ml/min. | 100 mg arba ilginti vartojimo intervalus Pacientams, kuriems atliekama hemodializė, kiekvieną kartą (2-3 kartus per savaitę) papildomai reikia vartoti 300-400 mg alopurinolio. Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi Esant kepenų veiklos nepakankamumui, reikia laikytis tokių pat nurodymų, kaip ir esant inkstų nepakankamumui. Gydymo pradžioje reikia kontroliuoti kepenų veiklos rodiklius ir tyrimus reguliariai kartoti. Allopurinol-ratiopharm 300 mg tabletės Suaugusiesiems Priklausomai nuo šlapimo rūgšties koncentracijos kraujo serume, per parą reikia vartoti vieną Allopurinol-ratiopharm 300 mg tabletę (t.y. 300 mg alopurinolio). Siekiant sumažinti nepageidaujamų reakcijų riziką, gydymo pradžioje turi būti vartojama maža (t. y. 100 mg per parą) alopurinolio dozė ir dozė didinama tik tuo atveju, kai uratų koncentracijos serume atsakas yra nepatenkinamas. Jei inkstų funkcija yra bloga, gydyti reikia ypač atsargiai. Galima vartoti per parą ir 100-300 mg alopurinolio. Tokiu atveju galima vartoti kitokias šio vaistinio preparato dozuotes. Atskirais atvejais paros dozę galima padidinti iki dviejų Allopurinol-ratiopharm 300 mg tablečių (t.y. 600 mg alopurinolio). Tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį į oksipurinolio koncentraciją kraujo serume: jo koncentracija neturi būti didesnė kaip 15 μg/ml (100 μmol). Kai kuriais atvejais galimas alternatyvus vartojimo būdas: dozė didinama iki 800 mg per parą, ją reikia padalinti į kelias dalis. Siekiant, kad pacientai vaistinį preparatą geriau toleruotų, vienkartinė jo dozė neturi būti didesnė kaip viena Allopurinol-ratiopharm 300 mg tabletė (t.y. 300 mg alopurinolio). Didžiausia paros dozė – 800 mg alopurinolio. Vaikų populiacija ir pacientams, kurių inkstų arba kepenų funkcija sutrikusi Kadangi Allopurinol-ratiopharm 300 mg tablečių sudėtyje yra daug veikliosios medžiagos, tokiu vaistiniu preparatu netinka gydyti vaikų ir suaugusiųjų, sergančių inkstų arba kepenų veiklos nepakankamumu. Tokiais atvejais reikia vartoti vaistinius preparatus, kuriuose yra mažiau veikliosios medžiagos. Pacientams, kuriems atliekama hemodializė, kiekvieną kartą (2 arba 3 kartus per savaitę) papildomai reikia vartoti 300-400 mg alopurinolio. Senyviems pacientams Apie alopurinolio vartojimą senyviems pacientams ypatingų nuorodų nėra, todėl juos reikia gydyti galimai mažiausiomis terapinėmis dozėmis. Šios amžiaus grupės pacientus ypač reikėtų stebėti dėl inkstų veiklos nepakankamumo. Vartojimo metodas Tabletes reikia nuryti nesukramčius po valgio, užsigeriant pakankamu kiekiu skysčio. Jei paros dozė didesnė nei 300 mg alopurinolio, atsiradus virškinimo trakto sutrikimo požymių, paros dozę reikia padalyti į kelias dalis. Vartojimo trukmė priklauso nuo ligos eigos. Siekiant apsisaugoti nuo kalcio oksalato ir šlapimo rūgšties akmenų susidarymo, taip pat sergant pirmine hiperurikemija ir podagra, vaistinio preparato reikia vartoti ilgai. Antrinės hiperurikemijos atvejais vartojimo trukmė priklauso nuo to, kiek laiko kraujyje yra padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis.

Įvertinus naujus literatūros duomenis ir rekomendacijas, gydyti vaistiniais preparatais nereikia, kai šlapimo rūgšties kiekis kraujyje yra mažesnis nei 500 μmol/l (arba 8,5 mg/100 ml), jei laikomasi nustatytos mitybos ir nėra inkstų pažeidimų. Reikia vengti vartoti maisto, kuriame yra daug purinų (pvz., produktų iš inkstų, smegenų, kepenų, širdies, liežuvio, taip pat įvairių mėsos ekstraktų), negerti alkoholinių gėrimų (ypač alaus, nes jame yra ribonukleotido guanozino, ypač didinančio šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje). Reikia vengti vartoti alopurinolį kartu su 6-merkaptopurinu arba azatioprinu, nes buvo gauta pranešimų apie mirtinus atvejus (žr. 4.5 skyrių). Padidėjusio jautrumo reakcijos, Stivenso ir Džonsono sindromas (angl. Stevens-Johnson) ir toksinė epidermio nekrolizė Padidėjęs jautrumas alopurinoliui galimas daugeliu išraiškų, įskaitant makulopapulinę egzantemą, uždelstą padidėjusio jautrumo sindromą (DRESS sindromą) ir Stevens-Johnson sindromą ir toksinę epidermio nekrolizę. Šios reakcijos yra klinikinė diagnozė ir klinikinė jų išraiška yra sprendimų priėmimo pagrindas. Jei šios reakcijos pasireiškia bet kuriuo gydymo metu, alopurinolio vartojimą reikia nedelsiant nutraukti. Pacientams, kuriems pasireiškė padidėjusio jautrumo ir Stevens-Johnson sindromas arba toksinė epidermio nekrolizė, vaistinio preparato pakartotinai vartoti negalima. Esant padidėjusio jautrumo odos reakcijoms gali būti naudinga vartoti kortikosteroidus. Pacientams reikia nurodyti stebėti požymius ir simptomus bei atidžiai sekti ar nepasirodys odos reakcijų. Didžiausias Stevens-Johnson sindromo ir toksinės epidermio nekrolizės pasireiškimo pavojus būna pirmosiomis vaistinio preparato vartojimo savaitėmis. Stevens-Johnson sindromo ir toksinės epidermio nekrolizės geriausi gydymo rezultatai pasiekiami tuomet, kai šie sutrikimai diagnozuojami anksti ir nedelsiant nutraukiamas bet kurio įtariamo juos sukėlusio vaistinio preparato vartojimas. Greitas vaistinio preparato o vartojimo nutraukimas susijęs su geresne prognoze. Lėtinis inkstų funkcijos sutrikimas Pacientams, sergantiems lėtiniu inkstų funkcijos sutrikimu, gali būti padidėjusi rizika, susijusi su alopurinolio vartojimu, susirgti padidėjusio jautrumo reakcijomis, įskaitant Stevens-Johnson sindromą ir toksinę epidermio nekrolizę. Reikia papildomai stebėti, ar neatsirado Stevens-Johnson sindromo ir toksinės epidermio nekrolizės požymių ir simptomų . Be to pacientus reikia įspėti, kad pastebėjus pirmuosius simptomus, reikia nedelsiant nutraukti vaistinio preparato vartojimą (žr. 4.8 skyrių). HLA-B*5801 alelis Nustatyta, kad, vartojant alopurinolį, padidėjusio jautrumo, Stevens-Johnson sindromo (SJS) ir toksinės epidermio nekrolizės (TEN) atsiradimo rizika susijusi su HLA-B*5801 aleliu. HLA-B*5801 alelio paplitimo dažnis įvairiose etninėse grupėse labai skiriasi: Han kinų populiacijoje alelio dažnumas yra iki 20 %, tailandiečių populiacijoje 8-15 %, korėjiečių populiacijoje apie 12 %, įvairiose japonų ar europiečių populiacijose – 1-2 %. Pacientų grupėms, turinčioms žinomai didelį HLA-B*5801 alelio paplitimą, turėtų būti apsvarstytas šio alelio patikros poreikis prieš pradedant gydymą alopurinoliu. Šių pacientų grupėse riziką taip pat gali didinti lėtinės inkstų ligos. Jei Han kinų, tailandiečių ar korėjiečių kilmės pacientams HLA-B*5801 genotipavimo negalima atlikti, prieš pradedant gydymą reikia atidžiai įvertinti, ar gydymo nauda viršija galimai didesnę riziką. Kitose pacientų populiacijose genotipavimo poreikis nenustatytas. Jei žinoma, kad pacientas yra HLA-B*5801 alelio nešiotojas (ypatingai jei pacientas yra Han kinų, tailandiečių ar korėjiečių kilmės), gydyti alopurinoliu negalima, nebent nėra kitų priimtinų gydymo būdų ir jei nauda pacientui viršija galimą riziką. Reikia papildomai stebėti, ar neatsiranda padidėjusio jautrumo ar SJS/TEN simptomų, bei įspėti pacientą vos atsiradus pirmiesiems jų simptomams nedelsiant nutraukti vaistinio preparato vartojimą. Nepriklausomai nuo etninės grupės, SJS/TEN gali pasireikšti ir tiems pacientams, kuriems nenustatytas HLA-B*5801. Skydliaukės sutrikimai Ilgalaikių atvirųjų tęstinių tyrimų metu nustatytas TTH aktyvumo padidėjimas (> 5,5 μIU/ml) pacientams, ilgą laiką vartojusiems alopurinolį (5,8 %). Pacientams, kurių skydliaukės veikla sutrikusi, alopurinolį reikia skirti atsargiai. Ypatinga gydytojo priežiūra būtina tuomet, kai pacientui nustatyta nepakankama inkstų, kepenų veikla arba sutrikęs kraujo ląstelių susidarymas. Esant sutrikusiai inkstų arba kepenų veiklai, reikia laikytis nurodytų vaistinių preparatų dozių (žr. sk. 4.2. „Dozavimas ir vartojimo metodas“). Pacientams, kurie dėl padidėjusio kraujospūdžio arba širdies nepakankamumo vartoja AKF inhibitorius arba diuretikus, alopurinolio reikia skirti vartoti labai atsargiai, nes jiems gali būti sutrikusi inkstų veikla. Kai gydomi dėl podagros pažeisti inkstai, susidarę šlapimo rūgšties akmenys, šlapimo paros kiekis turi būti ne mažesnis kaip 2 litrai per parą. Norint išvengti padidėjusio šlapimo rūgšties kiekio kraujyje ir šlapime pacientams, kurie dėl navikų gydomi cheminiais vaistiniais preparatais arba radioaktyviaisiais spinduliais, taip pat sergantiems Lešo-Nyhano (Lesch-Nyhan) sindromu, kartu su alopurinoliu reikia duoti papildomai skysčių ir tokiu būdu užtikrinti pakankamą diurezę. Norint, kad pagerėtų uratų ir šlapimo rūgšties tirpumas, galima duoti vaistinių preparatų, kurie šarminančiai veikia šlapimo reakciją. Jei jau yra susidariusi uratinė nefropatija ar kiti patologiniai inkstų funkcijos pakitimai, vaistinio preparato dozę reikia skirti atsižvelgiant į inkstų funkciją (žr. sk. 4.2. „Dozavimas ir vartojimo metodas“). Alopurinolio galima vartoti tik po podagros priepuolio. Pradėjus vartoti alopurinolio, gali iš atsargų išsiskirti didelis kiekis šlapimo rūgšties ir sukelti podagros priepuolį. Todėl pirmąsias 4 gydymo savaites reikėtų profilaktikai skirti skausmą malšinančių vaistinių preparatų arba kolchicino. Esant dideliems šlapimo rūgšties akmenims, paskyrus alopurinolio, jų dalis gali atsiskirti ir įstrigti šlapimtakyje. Alopurinolis dalyvauja sąveikoje su daugeliu vaistinių preparatų (žr. sk. 4.5. „Sąveika su vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika“). Pagalbinės medžiagos Šio vaistinio preparato vienoje tabletėje yra mažiau kaip 1 mmol (23 mg) natrio, t.y. jis beveik neturi reikšmės.

Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamas poveikis pateikiamas mažėjančio sunkumo tvarka. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10000 iki < 1/1000), labai retas (< 1/10000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Pradėjus gydyti alopurinoliu, gali pasireikšti reaktyvus podagros priepuolis. Nepageidaujamo poveikio požymių dažniau būna esant inkstų ir (arba) kepenų nepakankamumui, kartu vartojant ampicilino arba amoksicilino. Odos ir poodinio audinio sutrikimai Labai retas: angioedema. Dažniausiai iš visų nepageidaujamo poveikio požymių būna odos reakcijų (apie 4 %), kurios gali atsirasti bet kuriuo gydymo momentu; dažniausiai pasitaiko niežėjimas, dėmių ir pūslelių bėrimas, kartais pleiskanojimas, retkarčiais bėrimas panašus į purpura, retai – eksfoliacinis dermatitas. Atsiradus tokių požymių, alopurinolio vartojimą reikia nutraukti nedelsiant. Jei požymiai nesunkūs, jiems išnykus galima vaistinio preparato vėl vartoti, tačiau nedidele doze (pvz., 50 mg per parą), kurią galima prireikus palengva didinti. Jei odos bėrimų atsiranda vėl, vaistinio preparato vartojimą reikia nutraukti, nes gali būti sunkių išplitusių reakcijų. Retai pasireiškia padidėjusio jautrumo reakcijos: odos atsisluoksniavimas, karščiavimas, padidėję limfmazgiai, sąnarių skausmas ir padidėjęs eozinofilų skaičius kraujyje, panašiai kaip Stevens-Johnson ir toksinės epidermio nekrolizės (Lyell) sindromų požymiai. Retai pasitaiko su šiomis reakcijomis susijęs vaskulitas ir audinių pakitimai gali pasireikšti labai įvairiai, įskaitant hepatitą, intersticinį nefritą ir labai retai – traukulius. Atsiradus šiems simptomams, alopurinolio vartojimą reikia tučtuojau nutraukti ir jo daugiau niekada nebevartoti. Šių reakcijų gydymui reikia skirti kortikosteroidų. Pasitaikė pavieniai alopecijos, furunkuliozės, plaukų spalvos pakitimo atvejai. Dažnis nežinomas: lichenoidinė reakcija į vaistus. Imuninės sistemos sutrikimai Labai retas: anafilaksinė reakcija Pavieniais atvejais atsiranda padidėjusio jautrumo reakcijų, kurios gali pasireikšti karščiavimu, odos reakcija, šaltkrėčiu ir sąnarių skausmais, kepenų funkcijos sutrikimu (laikinas transaminazių ir šarminės fosfatazės kiekio padidėjimas kraujo serume), ūminis cholangitas ir ksantino tipo akmenys. Iki šiol tais atvejais, kai pasitaikė viso organizmo padidėjusio jautrumo reakcijos, mirtis įvykdavo dėl inkstų ir (arba) kepenų funkcijos sutrikimų. Labai retai pasitaiko ūminis anafilaksinis šokas. Uždelsta dauginių organų padidėjusio jautrumo liga (padidėjusio jautrumo sindromas arba DRESS sindromas), kurios požymiai yra karščiavimas, išbėrimas, vaskulitas, limfadenopatija, pseudolimfoma, sąnarių skausmas, leukopenija, eozinofilija, hepatosplenomegalija, pakitę kepenų funkcijos mėginiai ir išnykstančių tulžies latakų sindromas (intrahepatinių tulžies takų suirimas ir išnykimas) pasireiškia įvairiais šių požymių deriniais. Gali būti pažeisti ir kiti organai (pvz., kepenys, plaučiai, inkstai, kasa, miokardas, gaubtinė žarna). Pasireiškus tokiems pokyčiams, kurie gali bet kada atsirasti gydymo metu, reikia nedelsiant visam laikui nutraukti alopurinolio vartojimą. Atsiradus išplitusioms padidėjusio jautrumo reakcijoms, dažniausiai būna inkstų ir (arba) kepenų veiklos sutrikimai, ypač mirtimi pasibaigusiais atvejais. Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai Labai retas: agranuliocitozė, trombocitopenija ir aplastinė anemija. Labai retai vartojant alopurinolio pasitaikė angioimunoblastinė limfadenopatija. Labai retai pranešta apie trombocitopenijos, agranuliocitozės ir aplastinės anemijos atvejus, ypatingai pacientams, kuriems yra inkstų ir (arba) kepenų funkcijų sutrikimų, dar labiau pagrindžiant ypatingos priežiūros poreikį šioje pacientų grupėje. Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai Retai pasitaikė kepenų funkcijos sutrikimų, pasireiškiančių asimptominiu kepenų fermentų kiekio padidėjimu, hepatitu (įskaitant kepenų nekrozę ir granulomatozinį hepatitą). Virškinimo trakto sutrikimai Dažnis nežinomas: viduriavimas. Gali pasitaikyti pykinimas, vėmimas. Jei paciento skrandis labai jautrus, vaistinio preparato reikia vartoti po valgio ir užsigerti pakankamu skysčio kiekiu. Pasitaikė pavieniai stomatito, vėmimo su krauju, steatorėjos atvejai. Endokrininiai sutrikimai Pasitaikė pavieniai cukrinio diabeto atvejai. Metabolizmo ir mitybos sutrikimai Pasitaikė pavieniai hiperlipemijos atvejai. Psichikos sutrikimai Pasitaikė pavieniai depresijos, astenijos, svaigulio, mieguistumo, komos atvejai. Nervų sistemos sutrikimai Dažnis nežinomas: aseptinis meningitas. Pasitaikė pavieniai ataksijos, periferinio neurito, neuropatijos, parestezijos, paralyžiaus, galvos skausmo, skonio jutimo pakitimo atvejai. Širdies sutrikimai Pasitaikė pavieniai bradikardijos, padidėjusio kraujospūdžio, krūtinės anginos atvejai. Akių sutrikimai Pasitaikė pavieniai regėjimos sutrikimo, geltonosios tinklainės dėmės degeneracijos, kataraktos atvejai. Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai Pasitaikė pavieniai hematurijos, patinimų, uremijos atvejai. Skeleto,raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai Pasitaikė pavieniai raumenų skausmo, Kvinkės edemos atvejai. Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai Pasitaikė pavieniai ginekomastijos, nevaisingumo, impotencijos atvejai. Tyrimai Dažnas: padidėjęs skydliaukės funkciją stimuliuojančio hormono (TTH) aktyvumas kraujyje* * Tyrimuose nustatytas padidėjusio skydliaukės funkciją stimuliuojančio hormono (TTH) aktyvumo kraujyje atvejai neturėjo įtakos laisvojo T4 aktyvumui ir nepasiekė tokio TTH aktyvumo lygio, rodančio subklinikinę hipotirozę. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę ir pateikę pranešimo formą Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje https://vvkt.lrv.lt/lt/ nurodytais būdais.