Carbalex

Dozavimas Gydyti pradedama mažomis individualiai skirtomis dozėmis atsižvelgiant į ligos simptomus bei jų sunkumą. Vėliau dozė palaipsniui didinama, kol pasiekiamos veiksmingiausios palaikomosios dozės. Dozę reikėtų skirti atsižvelgiant į vaistinio preparato kiekį plazmoje, ypač jei pacientas vartoja kelis vaistinius preparatus. Gydomoji karbamazepino koncentracija yra 4-12 mikrogramų/ml. Dažniausiai pradinė paros dozė yra 400-1200 mg. Paros dozė suvartojama per 3-4 kartus. Rekomenduojama neviršyti 1200 mg karbamazepino paros dozės. Didžiausia paros dozė neturi būti didesnė kaip 1600 mg, nes didesnės dozės dažniau sukelia nepageidaujamo poveikio reiškinių. Pacientui reikalinga dozė gali labai skirtis nuo nurodytos pradinės ir palaikomosios dozės (pavyzdžiui, pagreitėjus vaistinio preparato metabolizmui dėl fermentų indukcijos arba dėl galimos vaistinių preparatų sąveikos, kai gydoma keliais vaistiniais preparatais nuo epilepsijos). Karbamazepino pradedant vartoti vietoj kitokio vaistinio preparato nuo epilepsijos, pastarojo vaistinio preparato dozę reikia mažinti palaipsniui. Jei įmanoma, geriausiai vartoti vieno vaistinio preparato nuo epilepsijos. Gydymą turi prižiūrėti gydytojas, turintis epilepsijos gydymo patirtį. Epilepsijos gydymas Dažniausiai suaugusiems žmonėms pradinė karbamazepino paros dozė yra 200-400 mg. Ji lėtai didinama iki palaikomosios, t. y. 800-1200 mg paros dozės. Vaikams palaikomoji paros dozė paprastai yra 10-20 mg/kg kūno svorio. Rekomenduojama dozuoti taip, kaip nurodyta lentelėje. | Pradinė paros dozė | Palaikomoji paros dozė | Palaikomoji paros dozė Suaugusieji ir vyresni negu 15 metų vaikai | 200 mg (išgeriama iš karto ) | 3 kartus po 200-400 mg Vaikai* | Žr. "Pastaba" | | 1-5 metų | 1-2 kartus po 100 mg | 1-2 kartus po 200 mg 6-10 metų | 2 kartus po 100 mg | 3 kartus po 200 mg 11-15 metų | 2-3 kartus po 100 mg | 3-5 kartus po 200 mg *Pastaba Jaunesniems negu 3 metų vaikams didžiausia paros dozė yra 200 mg. 400 mg tablečių netinka vartoti jaunesniems negu 1 metų vaikams. Jaunesniems negu 4 metų vaikams iš pradžių geriau vartoti 20-60 mg paros dozę. Iki tol, kol dozė taps pakankama pageidaujamam poveikiui sukelti, karbamazepino paros dozę kas 2 dienas galima didinti 20-60 mg. Reikia neviršyti minėtos didžiausios palaikomosios paros dozės. Kadangi vartojant karbamazepino 200 mg tablečių 20-60 mg dozės užtikrinti negalima, pradiniam jaunesnių negu 4 metai vaikų gydymui reikia vartoti kitų karbamazepino farmacinių formų. Vyresniems negu 4 metų vaikams pradinė karbamazepino paros dozė gali būti 100 mg. Paros dozę kas 2 dienas arba kas savaitę galima didinti 100 mg tol, kol dozė taps optimali, tačiau minėtos didžiausios palaikomosios paros dozės viršyti nereikia. Dėl to, kad augant didėja vaikų kūno svoris, reikia stebėti, kad gydymo metu nepablogėtų elektroencefalogramos rodmenys. Trišakio nervo neuralgijos gydymas Pradinė paros dozė yra 200-400 mg karbamazepino. Ji išgeriama per 1-2 kartus. Dozę galima didinti tol, kol išnyks skausmas. Tokiu atveju gali reikėti 400-800 mg dozės. Ją reikia gerti per 2-4 kartus. Kai kuriuos pacientus galima gydyti mažesne palaikomąja paros doze, t. y. 400 mg. Ją reikia gerti per du kartus. Senyvus ir vaistiniam preparatui jautrius pacientus reikia pradėti gydyti 100 mg doze du kartus per parą. Bipolinio afektinio sutrikimo priepuolių profilaktika Pradinė paros dozė yra 200-400 mg. Šios dozės paprastai pakanka ir gydymui palaikyti, bet prireikus ją galima didinti iki 800 mg. Norint išvengti bipolio afektinio sutrikimo paūmėjimų, reikalinga ilgesnė gydymo trukmė. Išskirtiniais atvejais (kai bipolio afektinio sutrikimo profilaktikai nepakanka vien ličio) kartu su ličio vaistiniais preparatais skiriama karbamazepino. Tokiais atvejais, norint išvengti vaistinių preparatų sąveikos, karbamazepino koncentracija plazmoje turėtų būti mažesnė nei 8 mikrogramai/ml, o ličio skiriama mažomis dozėmis (0,3-0,8 mval/l). Kartu skirti neuroleptikų negalima. Juos reikia baigti vartoti mažiausiai prieš aštuonias savaites iki pradedant vartoti karbamazepiną. Diabetinė neuropatija Vidutinė paros dozė yra tris kartus po 200 mg. Alkoholio abstinencijos sindromo gydymas Iš pradžių 4-5 dienas reikia vartoti tris kartus po 400 mg per parą, po to keletą dienų reikia gerti po 200 mg tris kartus per parą. Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi Pacientams, kurių glomerulų filtracijos greitis mažesnis negu 10 ml/min., ir dializuojamiems pacientams dozę reikia sumažinti (apytiksliai iki 75 %). Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi Gali reikėti sumažinti dozę. Pacientams, kurių širdies-kraujagyslių funkcija žymiai sutrikusi Gali reikėti sumažinti dozę. Senyviems pacientams arba pacientams su nepakankamu svoriu Reikia vartoti mažesnes dozes. Rekomenduojama pradėti gydyti 100 mg per parą doze. Vaikų populiacija Vaikams ir paaugliams, kurie serga ne epilepsija, karbamazepino vartojimo saugumas ir veiksmingumas neištirtas. Todėl vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams Carbalex tokioms ligoms gydyti vartoti nerekomenduojama. Kinų Han ir tajų tautybės pacientai Prieš pradedant gydymą karbamazepinu kinų Han ir tajų kilmės pacientus, jei įmanoma, reikia patikrinti dėl HLA-B*1502 alelio nešiojimo, nes šis alelis rodo padidėjusią sunkaus su karbamazepino vartojimu susijusio Stevens-Johnsono sindromo riziką (žr. 4.4 skyrių). Vartojimo trukmė Dažniausiai vartojimo trukmė priklauso nuo indikacijos ir paciento reakcijos į vaistinį preparatą. Dažniausiai epilepsija gydoma ilgai. Kiekvienu atveju karbamazepino skirti, nustatyti vartojimo trukmę ir nutraukti gydymą turi šios srities specialistas. Dažniausiai galimybę sumažinti vaistinio preparato dozę arba nutraukti gydymą galima svarstyti ne anksčiau, kaip praėjus 2-3 metams po paskutinių priepuolių. Nutraukiant gydymą, būtina per 1-2 metus palaipsniui mažinti vaistinio preparato dozę. Gydant neuralgiją, nuo skausmų apsaugančią palaikomąją dozę naudinga vartoti kelias savaites. Atsargiai mažinant vaistinio preparato dozę, reikia nustatyti, ar simptomai vėl staiga neatsiranda. Jeigu skausmo priepuoliai pasikartoja, gydyti reikia anksčiau vartota palaikomąja doze. Gydant diabetinės neuropatijos sukeltą skausmą bei neepilepsinius priepuolius, sergant išsėtine skleroze, tinka tokie patys nurodymai, kaip ir neuralgijos atveju. Vartojimo metodas Vartoti per burną. Tabletes reikia vartoti valgymo metu arba pavalgius, užsigeriant pakankamu skysčio kiekiu, bet negalima užsigerti greipfrutų sultimis (žr. 5.2 skyrių).

Karbamazepino galima skirti tik kritiškai įvertinus gydymo naudos ir galimo žalingo vaistinio preparato poveikio santykį. Būtina atidžiai stebėti pacientus, sergančius širdies, kepenų arba inkstų funkcijos sutrikimu, taip pat tuos pacientus, kuriems kiti vaistiniai preparatai buvo sukėlę nepageidaujamą poveikį kraujodarai arba kurie anksčiau nebaigė gydymo karbamazepinu kurso. Pacientams, vartojantiems karbamazepino, gali atsirasti agranulocitozė ir aplazinė anemija. Kadangi šis nepageidaujamas poveikis pasireiškia labai retai, sunku nustatyti karbamazepino sukeliamo pavojaus mastą. Agranulocitozė pasireiškia maždaug 4,7, aplazinė anemija – 2 pacientams iš milijono per metus. Žmonėms, vartojantiems karbamazepino, dažnai trumpam ar ilgam sumažėja trombocitų ar leukocitų skaičius. Prieš pradedant vartoti karbamazepino, reikia atlikti išsamų kraujo tyrimą, nustatyti trombocitų, retikulocitų skaičių ir geležies kiekį plazmoje ir gydymo metu minėtus tyrimus reguliariai kartoti. Jeigu leukocitų ar trombocitų yra mažai arba jų skaičius sumažėjo gydymo metu, reikia nuolat atidžiai stebėti paciento būklę ir kiekybinę kraujo ląstelių sudėtį (žr. 4.8 skyrių). Vis dėlto, jei pasireiškia sunki, progresuojanti arba lydima klinikinių reiškinių (pvz.: karščiavimas arba gerklės skausmas) leukopenija, gydymą karbamazepinu reikia nutraukti. Gydymą karbamazepinu reikia nutraukti, jei pasireiškia bet kokie reikšmingo kaulų čiulpų slopinimo požymiai. Pacientus arba jų artimuosius reikia informuoti apie galimus ankstyvuosius toksinio poveikio kraujodarai požymius ir simptomus, taip pat apie odos arba kepenų pažeidimo reakcijas. Jeigu prasideda karščiavimas, atsiranda gerklės skausmas, išbėrimas, opos burnoje, lengvai sukeliamos mėlynės, petechijos arba hemoraginė purpura, pacientas privalo nedelsdamas kreiptis į gydytoją. Sunkūs odos pažeidimai Pranešama apie gydymo karbamazepinu metu pasireiškusias pavojingas gyvybei odos reakcijas - Stevens-Johnson sindromą (SJS) ir toksinę epidermio nekrolizę (TEN). Apskaičiuotas tokių reakcijų pasireiškimo dažnis populiacijose, kuriose vyrauja europidų (baltaodžių) rasė, yra 1-6 iš 10000 naujų vartotojų, bet kai kuriose Azijos šalyse nustatyta rizika yra 10 kartų didesnė. Daugėja įrodymų apie įvairių HLA alelių reikšmę pacientų polinkiui nepageidaujamoms reakcijoms, kurioms svarbus imunitetas (žr. 4.2 skyrių). Pacientus reikia perspėti dėl galimų požymių ir simptomų bei atidžiai stebėti odos būklę. Didžiausia SJS ir TEN rizika yra pirmosiomis gydymo savaitėmis. Esant SJS ir TEN simptomų ar požymių (pvz., progresuojančiam odos išbėrimui dažnai su pūslėmis ar gleivinės pažeidimu), gydymą karbamazepinu reikia nutraukti. Pacientus, kuriems pasireiškė sunkios odos reakcijos, gali prireikti hospitalizuoti, nes šios reakcijos gali būti pavojingos gyvybei ir gali būti mirtinos. SJS ir TEN gydymo rezultatai būna geresni anksti diagnozavus ir nedelsiant nutraukus bet kokio įtariamo vaistinio preparato vartojimą. Anksčiau nutraukus gydymą prognozė geresnė. Jeigu vartojant karbamazepino pacientui išsivysto SJS arba TEN, tokiam pacientui niekada daugiau negalima skirti karbamazepino. Vaisingos moterys Nėščiosios vartojamas karbamazepinas gali pakenkti vaisiui. Karbamazepiną vartojant prenataliniu laikotarpiu, gali padidėti sunkių formavimosi ydų ir kitų nepageidaujamų reiškinių rizika (žr. 4.6 skyrių). Karbamazepino negalima vartoti vaisingoms moterims, nebent, atidžiai apsvarsčius kitas tinkamas gydymo galimybes, vaistinio preparato nauda būtų didesnė už jo keliamą riziką. Vaisingos moterys, vartojančios karbamazepino nėštumo metu, turi būti išsamiai informuotos apie galimą riziką vaisiui. Prieš pradedant vaisingą moterį gydyti karbamazepinu turi būti įvertinta galimybė atlikti tyrimą dėl nėštumo. Gydymo laikotarpiu ir dvi savaites po jo pabaigos vaisingos moterys turi naudoti veiksmingas kontracepcijos priemones. Dėl fermentų indukcijos karbamazepinas gali sumažinti hormoninių kontraceptikų poveikį, todėl vaisinga moteris turi būti informuota apie kitų veiksmingų kontracepcijos metodų taikymą (žr. 4.5 ir 4.6 skyrius). Planuojančioms pastoti vaisingoms moterims turi būti patarta nedelsiant pasikonsultuoti su savo gydytoju ir aptarti galimybę prieš pastojant ir nutraukiant kontraceptinių priemonių vartojimą pereiti prie gydymo kitais vaistiniais preparatais (žr. 4.6 skyrių). Vaisingoms moterims turi būti patarta nedelsiant pasikonsultuoti su savo gydytoju, jei jos karbamazepino vartojimo metu pastojo arba mano, kad galėjo pastoti. HLA-B*1502 kinų Han, tajų ir kitų Azijos tautybių pacientams ryškiai susijęs su sunkių odos reakcijų, žinomų kaip Stivenso-Džonsono (Stevens-Johnson) sindromas (SJS), išsivystymo rizikos padidėjimu, kai gydoma karbamazepinu. HLA-B*1502 alelio nešiotojų dažnis kinų Han ir tailandiečių populiacijose yra apie 10 %. Kai tik įmanoma, tokius asmenis reikia tikrinti dėl šio alelio buvimo prieš pradedant gydymą karbamazepinu. Jei tyrimas teigiamas, gydyti karbamazepinu negalima, nebent nėra kito terapinio pasirinkimo. Tirtiems pacientams, kuriems HLA-B*1502 nėra, SJS pavojus yra nedidelis, bet labai retai reakcija vis tiek gali pasireikšti. Dėl duomenų stokos tiksliai nežinoma, ar visi pietryčių Azijos kilmės asmenys priklauso rizikos grupei. Europidų (baltaodžių) rasei alelio HLA-B*1502 buvimas nebuvo susijęs su SJS pasireiškimu. Kai kurie duomenys rodo, kad ir kitose Azijos populiacijose yra padidėjusi su karbamazepinu susijusi toksinės epidermio nekrolizės (TEN) ir Stevens-Johnson sindromo (SJS ) rizika. Dėl šio alelio nešiotojų dažnio kitose Azijos gyventojų populiacijose (pvz., daugiau kaip 15 % Filipinų ir Malaizijos gyventojų) gali būti sprendžiama dėl HLA-B*1502 alelio nešiojimo rizikingose populiacijose nustatymo. HLA-B*1502 alelio dažnis nereikšmingas europiečių, afrikiečių, ispanų kilmės populiacijose, taip pat japonams ir korėjiečiams (<1 %). HLA-A*3101 alelis europiečių kilmės ir japonų populiacijose Kai kurie duomenys rodo, kad europiečių kilmės asmenims ir japonams HLA-A*3101 alelis susijęs su karbamazepino sukeltomis nepageidaujamomis odos reakcijomis, įskaitant SJS, TEN, vaistinio preparato sukeltą odos išbėrimą kartu su eozinofilija ir sisteminiais simptomais (angl., Drug rash with eosinopilia and systemic symptoms syndrome, DRESS sindromas) arba lengvesnę ligą - ūminę išplitusią egzanteminę pustuliozę ir makulopapulinį išbėrimą (žr. 4.8 skyrių). HLA-A*3101 alelio dažnis įvairiose populiacijose labai skiriasi. Jo dažnis Europos populiacijose yra 2-5 %, japonų populiacijoje - apie 10 %. HLA-A*3101 alelio nešiojimas gali padidinti karbamazepino sukeliamų odos reakcijų (dažniausiai nestiprių) rizikos dažnį nuo 5 % bendroje populiacijoje iki 26 % europiečių kilmės asmenims. Jo nebuvimas riziką gali sumažinti 5-3,8 %. Duomenų, palaikančių rekomendaciją nustatyti HLA-A*3101 alelio nešiojimą pacientams prieš pradedant juos gydyti karbamazepinu, nepakanka. Europiečių, japonų kilmės asmenis, kurie yra nustatyti HLA-A*3101alelio nešėjai, karbamazepinu galima gydyti tuomet, jeigu manoma, kad tokio gydymo nauda viršija galimą riziką. Taip pat gali pasireikšti nesunkios odos reakcijos, pvz., izoliuota makulinė arba makulopapulinė egzantema, kurios dažniausiai būna laikinos ir žalos nesukelia. Egzantema paprastai praeina per kelias dienas ar savaites vartojant tokią pačią dozę arba ją sumažinus. Pradinius daug sunkesnio odos pažeidimo simptomus gali būti sunku atskirti nuo lengvo laikino pažeidimo, todėl pacientą reikia atidžiai stebėti ir, jeigu tęsiant gydymą pažeidimas sunkėja, nedelsiant nutraukti vaistinio preparato vartojimą. Karbamazepinas gali sukelti padidėjusio jautrumo reakcijas, tame tarpe daugelio organų padidėjusio jautrumo reakcijas, kurios gali pažeisti odą, kepenis, kraujodaros organus ir limfinę sistemą arba kitus organus. Jos gali būti pavienės arba pasireikšti kaip sisteminė reakcija (žr. 4.8 skyrių). Jeigu pasireiškia simptomai, susiję su padidėjusio jautrumo reakcijomis, karbamazepino vartojimą nedelsiant reikia nutraukti. Pacientus, kuriems pasireiškia padidėjusio jautrumo reakcijos karbamazepinui, reikia įspėti, kad 25-30 % tokių pacientų gali pasireikšti padidėjusio jautrumo reakcijos okskarbazepinui. Gali būti kryžminis jautrumas tarp karbamazepino ir fenitoino. Kepenų funkcijos sutrikimai Pacientams, ypač senyviems ir sirgusiems kepenų ligomis, prieš pradedant vartoti karbamazepino reikia atlikti kepenų funkcijos tyrimus ir reguliariai juos kartoti gydymo metu. Jeigu kepenų funkcija dar labiau sutrinka arba paūmėja kepenų liga, karbamazepino vartojimą reikia nedelsiant nutraukti. Kai kuriems karbamazepino vartojantiems pacientams gali pakisti funkcinių kepenų tyrimų rodmenys, dažniausiai gama-glutamil transferazės reikšmės. Greičiausiai taip atsitinka dėl kepenų fermentų indukcijos. Dėl to gali šiek tiek padidėti šarminės fosfatazės aktyvumas. Toks fermentų aktyvumo padidėjimas nėra priežastis nutraukti gydymą karbamazepinu. Labai retai gali pasireikšti sunkios kepenų reakcijos. Pasireiškus kepenų funkcijos sutrikimo požymiams ir simptomams arba aktyviai kepenų ligai, būtina iš naujo įvertinti būklę, o gydymą karbamazepinu reikia nutraukti iki bus baigtas įvertinimas. Inkstų funkcijos sutrikimai Prieš pradedant vartoti karbamazepino ir gydymo metu rekomenduojama periodiškai atlikti klinikinį šlapimo tyrimą bei nustatyti šlapalo koncentraciją kraujyje. Jeigu pacientui pasireiškia mišrūs priepuoliai, kurių metu būna ir tipinių, ir netipinių absansų, karbamazepino reikia vartoti labai atsargiai, kadangi priepuoliai gali paūmėti. Ligai paūmėjus, karbamazepino vartojimą reikia nutraukti. Karbamazepinas pasižymi nežymiu anticholinerginiu poveikiu. Dėl šios priežasties pacientus, kurių akispūdis yra padidėjęs, gydymo metu būtina atidžiai stebėti (žr. 4.8 skyrių). Minčių apie savižudybę ir bandymų nusižudyti buvo užregistruota pacientams, kurie buvo gydomi priešepilepsiniais vaistiniais preparatais esant įvairioms indikacijoms. Atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metaanalizės duomenys taip pat parodė šiek tiek padidėjusią minčių apie savižudybę ir bandymo nusižudyti riziką. Šios rizikos mechanizmas nėra aiškus ir turimi duomenys neatmeta padidėjusios rizikos galimybės karbamazepinui. Taigi pacientai turi būti stebimi dėl minčių apie savižudybę bei bandymo nusižudyti požymių ir atitinkamas gydymas turi būti apsvarstytas. Pacientus (ir jų globėjus) reikia įspėti, kad kreiptųsi į gydytoją dėl patarimo, jei pasireiškia minčių apie savižudybę bei bandymo nusižudyti požymių. Reikia nepamiršti, kad karbamazepinas gali suaktyvinti latentinę psichozę, senyviems žmonėms – lengvą minčių susipainiojimą ar sujaudinimą. Dėl karbamazepino sukeltos kepenų fermentų indukcijos gali mažėti vaistinių preparatų, kurių sudėtyje yra estrogenų ir (arba) progesterono, veiksmingumas. Tai gali būti kontracepcijos patikimumo sumažėjimo, simptomų pasikartojimo arba kraujavimo ar tepimo iš makšties rezultatas. Moterims, vartojančioms karbamazepino, reikia skirti kontraceptinius vaistinius preparatus, kuriuose yra mažiau negu 50 mikrogramų estrogeno arba patarti vartoti alternatyvias nehormonines kontraceptines priemones. Nors priklausomybė tarp dozės ir karbamazepino koncentracijos kraujo plazmoje, taip pat tarp vaistinio preparato koncentracijos plazmoje ir klinikinio veiksmingumo arba toleravimo yra pakankamai mažas, tikrinti karbamazepino koncentraciją kraujo plazmoje gali būti naudinga šiais atvejais: jeigu labai padažnėja priepuoliai arba norima patikrinti, ar pacientas laikosi nustatyto gydymosi režimo, jeigu moteris yra nėščia, jeigu vaistinį preparatą vartoja vaikas ar paauglys, įtariant, kad vaistinio preparato pasisavinimas iš virškinimo trakto yra sutrikęs, jeigu vartojant kelis vaistinius preparatus atsirado toksinis poveikis (žr. 4.5 skyrių). Dozės mažinimas ir nutraukimas Staigus karbamazepino vartojimo nutraukimas gali sukelti priepuolius. Jeigu epilepsija sergančiam pacientui reikia staiga nutraukti karbamazepino vartojimą, būtina skirti kitokį tinkamą vaistinį preparatą nuo epilepsijos (pvz., leisti diazepamo arba fenitoino į veną arba skirti diazepamo rektaliai). Pagalbinės medžiagos Šio vaistinio preparato sudėtyje yra laktozės. Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – galaktozės netoleravimas, visiškas laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija.

Pradėjus gydymą karbamazepinu arba tuo atveju, jei gydyti pradedama per didele doze, taip pat jeigu vaistinio preparato vartoja senyvi pacientai, labai dažnai arba dažnai pasireiškia tam tikras nepageidaujamas poveikis centrinei nervų sistemai (galvos svaigimas ir skausmas, ataksija, mieguistumas, nuovargis, diplopija), virškinimo traktui (pykinimas, vėmimas) ir odos alerginės reakcijos. Nuo dozės priklausomas nepageidaujamas poveikis paprastai sumažėja per kelias dienas savaime arba laikinai sumažinus dozę. Nepageidaujamas poveikis centrinei nervų sistemai gali atsirasti dėl reliatyvaus perdozavimo arba dėl dažnai pasikartojančių reikšmingų vaistinio preparato koncentracijos kraujo plazmoje pokyčių. Tokiu atveju patariama nuolat stebėti koncentraciją plazmoje. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1 000), labai retas (< 1/10 000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai Labai dažnas: leukopenija. Dažnas: trombocitopenija, eozinofilija. Retas: leukocitozė, limfadenopatija, folio rūgšties trūkumas. Labai retas: agranulocitozė, aplazinė anemija, pancitopenija, eritrocitų aplazija, anemija, megaloblastinė anemija, ūminė intermituojanti porfirija, įvairiaspalvė porfirija, vėlyvoji odos porfirija, retikulocitozė, galima hemolizinė anemija. Imuninės sistemos sutrikimai Retas: lėtojo tipo alerginė reakcija, apimanti daugelį organų, pasireiškianti įvairiais simptomais: karščiavimu, išbėrimu, vaskulitu, limfadenopatija, į limfomą panašiu sutrikimu, sąnarių skausmu, leukopenija, eozinofilija, hepatomegalija, splenomegalija, kepenų funkcijos tyrimų rodmenų pokyčiais. Gali atsirasti ir kitų organų (plaučių, inkstų, kasos, miokardo, storosios žarnos) pažeidimas. Labai retas: aseptinis meningitas, kurio metu kartais galima mioklonija ir periferinė eozinofilija, anafilaksinė reakcija, angioneurozinė edema. Endokrininiai sutrikimai Dažnas: edema, skysčių susilaikymas, kūno svorio padidėjimas, hiponatremija, dėl poveikio, panašaus į antidiurezinio hormono (ADH) poveikį, sumažėja plazmos osmosinis slėgis, dėl to retais atvejais atsiranda intoksikacija vandeniu: jos metu būna letargija, vėmimas, galvos skausmas, sutrikusi orientacija, neurologiniai sutrikimai. Labai retas: padidėjęs prolaktino kiekis, dėl to galima galaktorėja, ginekomastija, pakinta skydliaukės funkcijos tyrimų rezultatai: sumažėja L-tiroksino (laisvo tiroksino, tiroksino, trijodotironino) ir padaugėja tirotropino (paprastai dėl to klinikinių simptomų neatsiranda); sutrinka kaulų metabolizmas (plazmoje sumažėja kalcio ir 25-OH-cholekalciferolio), dėl to išsivysto osteomaliacija arba osteoporozė; padidėja cholesterolio, įskaitant ir didelio tankio lipoproteinų cholesterolį, bei trigliceridų koncentracija kraujyje. Psichikos sutrikimai Retas: regėjimo ir klausos haliucinacijos, depresija, anoreksija, nerimas, agresyvus elgesys, sujaudinimas, minčių susipainiojimas. Labai retas: suaktyvėjusi psichozė. Nervų sistemos sutrikimai Labai dažnas: svaigulys, ataksija, mieguistumas, nuovargis. Dažnas: galvos skausmas. Nedažnas: patologiški nevalingi judesiai (tremoras, plazdenantis plaštakų tremoras - asterixis, distonija, tikas), nistagmas. Retas: burnos ir veido diskinezija, mąstymo sutrikimai, kalbos sutrikimai (dizartrija, neaiški kalba), choreoatetozė, periferinis neuritas, parestezija, parezės simptomai. Labai retas: skonio pokyčiai, piktybinis neurolepsinis sindromas. Akių sutrikimai Dažnas: diplopija, akomodacijos sutrikimas (pvz., neryškus matymas). Ausų ir labirintų sutrikimai Labai retas: sutrikusi klausa (spengimas ausyse, padidėjęs arba sumažėjęs klausos aštrumas, pakinta garso tonų suvokimas). Širdies sutrikimai Retas: širdies laidumo sutrikimas, padidėja arba sumažėja kraujospūdis. Labai retas: bradikardija, širdies aritmija, AV blokada ir sinkopė, kolapsas, širdies nepakankamumas, pasunkėja išeminė širdies liga, tromboflebitas, tromboembolija (pvz., plaučių). Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai Labai retas: alerginė plaučių reakcija, pasireiškianti karščiavimu, dusuliu, pneumonitu ar plaučių uždegimu. Jei pasireiškia ši reakcija, gydymas karbamazepinu turi būti nedelsiant nutrauktas. Virškinimo trakto sutrikimai Labai dažnas: pykinimas, vėmimas. Dažnas: burnos sausmė. Nedažnas: viduriavimas arba vidurių užkietėjimas. Retas: pilvo skausmas. Labai retas: liežuvio, burnos gleivinės, kasos uždegimas. Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai Labai dažnas: dėl kepenų fermentų suaktyvėjimo padidėjęs gama-GT kiekis (toks pokytis kliniškai nereikšmingas). Dažnas: šarminės fosfatazės aktyvumo padidėjimas. Nedažnas: padidėjęs transaminazių aktyvumas. Retas: cholestazė, parenchiminis (hepatoceliulinis) arba mišraus tipo hepatitas, gelta. Labai retas: granulomatozinis hepatitas, kepenų nepakankamumas. Odos ir poodinio audinio sutrikimai Labai dažnas: alerginis dermatitas, dilgėlinė (gali būti sunki). Nedažnas: eksfoliacinis dermatitas ir eritroderma. Retas: į raudonąją vilkligę panašus sindromas, niežulys. Labai retas: sunkios odos nepageidaujamos reakcijos: Stevens-Johnson (SJS) sindromas, toksinė epidermio nekrolizė (TEN) (žr. 4.4 skyrių); padidėjęs jautrumas šviesai, daugiaformė arba mazginė eritema, odos pigmentacijos sutrikimas, purpura, spuogai, padidėjęs prakaitavimas, plaukų slinkimas, hirsutizmas. Gaunama vis daugiau duomenų apie skirtingų HLA alelių svarbą su imunine sistema susijusių nepageidaujamų reakcijų, tokių kaip SJS, TEN, DRESS, ūminė išplitusi egzanteminė pustuliozė ir makulopapulinis išbėrimas, rizikos padidėjimu. HLA-A*3101 alelio paplitimas gali būti su karbamazepino vartojimu pasireiškusių nepageidaujamų reakcijų Japonijos ir Europos šalių populiacijose priežastis. Kito alelio (HLA-B*1502) paplitimas kinų, tajų ir kitų Azijos šalių populiacijose gali būti susijęs su SJS ir TEN pasireiškimu (žr. 4.2 ir 4.4 skyrius). Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai Retas: raumenų silpnumas. Labai retas: sąnarių ir raumenų skausmas, mėšlungis. Buvo gauta pranešimų apie sumažėjusį kaulų tankį, osteopeniją, osteoporozę ir lūžius pacientams, ilgą laiką gydytiems karbamazepinu. Mechanizmas, kaip karbamazepinas veikia kaulų metabolizmą, nėra aiškus. Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai Labai retas: intersticinis nefritas, inkstų funkcijos nepakankamumas (pvz.: albuminurija, hematurija, oligurija, padidėjęs šlapalo kiekis kraujyje arba azotemija), padažnėjęs šlapinimasis, šlapimas susilaikymas. Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai Labai retas: sutrikusi lytinė funkcija, pasireiškianti impotencija, nenormalia spermatogeneze (su sumažėjusiu spermatozoidų skaičiumi ir (arba) judrumu). Metabolizmo ir mitybos sutrikimai Dažnis nežinomas:hiperamonemija. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, tiesiogiai užpildę pranešimo formą internetu Tarnybos Vaistinių preparatų informacinėje sistemoje https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/nrvSpecialist arba užpildę Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (ĮNR) formą, kuri skelbiama https://www.vvkt.lt/index.php?1399030386, ir atsiųsti elektroniniu paštu (adresu [email protected]).