CARBATOL

Dozavimas Karbamazepinas tik geriamas. Paros dozė paprastai išgeriama per du ar tris kartus. Karbamazepiną galima vartoti prieš valgį, po jo arba valgant, užsigeriant skysčiu, pavyzdžiui, stikline vandens. Epilepsija Suaugusieji Rekomenduojama pradėti gydyti nuo nedidelės dozės, vėliau ją palaipsniui didinti. Kai tik epilepsija pradedama kontroliuoti, reikia nustatyti pacientui tinkamą dozę. Renkant tinkamiausią dozę, reikia tirti karbamazepino koncentraciją plazmoje. Iš pradžių rekomenduojama gerti 100—200 mg CARBATOL vieną ar du kartus per parą. Vėliau paros dozė turi būti laipsniškai didinama: skiriama vartoti 800—1200 mg, kol bus pasiektas reikiamas organizmo atsakas. Kai kada gali tekti gydyti ir didesnėmis paros dozėmis (1600—2000 mg). Senyvi pacientai Karbamazepino dozė parenkama atsargiai, kadangi galima sąveika su kitais vaistiniais preparatais. Vaikai Rekomenduojama pradėti gydyti nuo nedidelės karbamazepino paros dozės, vėliau ją palaipsniui didinti, kol bus pasiektas reikiamas organizmo atsakas. Kad būtų nustatyta veiksminga dozė, reikia tirti karbamazepino koncentraciją plazmoje. Rekomenduojama paros dozė yra 10—20 mg/kg kūno svorio, ji išgeriama per kelis kartus. Labai mažiems vaikams karbamazepino rekomenduojama nevartoti. 5—10 metų vaikams paros dozė — dvi ar trys 200 mg stiprumo tabletės, ji išgeriama per kelis kartus. 10—15 metų vaikams paros dozė — 0,6 – 1 g parai per kelis kartus. Sudėtinis gydymas Kai karbamazepino pridedama prie jau vartojamų traukulius slopinančių vaistinių preparatų, jo dozę reikia palaipsniui didinti, o kitų medikamentų — keisti arba ne (žr. 4.5 skyrių). Trišakio nervo neuralgija Iš pradžių rekomenduojama gerti 200—400 mg per parą (senyviems pacientams — po 100 mg du kartus per parą), vėliau dozė laipsniškai didinama, kol skausmas praeina. Paprastai palaikomoji dozė, garantuojanti skausmo numalšinimą, yra po 200 mg tris arba keturis kartus per parą. Kai kada gali tekti gydyti ir didesne paros doze (1600 mg). Kai skausmas nuslopinamas, reikia stengtis dozę sumažinti iki mažiausios veiksmingos. Bipolinio afektinio sutrikimo profilaktika, kai gydymas ličio preparatais neveiksmingas Pradinė paros dozė — 400 mg, ji išgeriama per kelis kartus. Vėliau ji laipsniškai didinama, kol simptomai imami kontroliuoti. Paprastai užtenka vartoti 400—600 mg per parą, dozė išgeriama per kelis kartus. Didžiausia rekomenduojama paros dozė — 1600 mg, ji išgeriama per kelis kartus. Kinų ir tailandiečių kilmės pacientus prieš pradedant gydymą, jei įmanoma, reikia patikrinti dėl HLA-B*1502 nes šis alelis gali išprovokuoti karbamazepino sukeltą Stivenso-Džonsono sindromą (žr. 4.4 skyriaus informaciją apie genetinius tyrimus ir odos reakcijas).

Specialieji perspėjimai Karbamazepiną vartojantiems pacientams gali būti agranuliocitozė bei aplazinė anemija, tačiau tokie atvejai labai reti. Vartojant karbamazepiną dažnai sumažėja trombocitų bei leukocitų skaičius. Todėl prieš pradedant vartoti šį medikamentą reikia nustatyti pradinę kraujo sudėtį, įskaitant trombocitus, ir, jei įmanoma, retikuliocitus bei geležį serume. Vėliau šie rodikliai turi būti periodiškai tiriami. Pacientui bei jo artimiesiems reikia paaiškinti, kokie yra ankstyvieji galimų kraujodaros sutrikimų požymiai ir simptomai, taip pat kokie gali būti odos ar kepenų reakcijos simptomai. Reikia nurodyti nedelsiant kreiptis į gydytoją, jeigu prasideda karščiavimas, gerklės skausmas, išberia, išopėja burna, lengvai susidaro mėlynės, atsiranda petechijos ar purpura. Jeigu vartojančio karbamazepiną paciento trombocitų skaičius yra mažas arba jis mažėja, jį reikia atidžiai stebėti (žr. 4.8 skyrių). Jeigu išryškėja smarkaus kaulų čiulpų slopinimo požymių arba yra sunki progresuojanti leukopenija kartu su karščiavimu ir gerklės skausmu, karbamazepino vartojimą būtina nutraukti. Jeigu yra buvusi kepenų liga arba pacientas vyresnio amžiaus, prieš pradedant gydyti karbamazepinu reikia ištirti kepenų funkciją bei medikamentą vartoti atsargiai. Jeigu prasideda ūminė kepenų liga ar pastiprėja kepenų funkcijos sutrikimas, gydymą reikia nedelsiant nutraukti. Kai kada nenormalūs kepenų funkcijos tyrimų rodmenys, ypač gama gliutamiltransferazės koncentracijos pokytis bei šarminės fosfatazės koncentracijos padidėjimas, būna dėl kepenų fermentų slopinimo. Tokiu atveju karbamazepino vartojimo nutraukti nereikia. Retais atvejais vartojant karbamazepiną, pasitaiko sunki kepenų reakcija, todėl, jei pasireiškia kepenų funkcijos sutrikimo ar aktyvios kepenų ligos simptomų, į juos reikia nedelsiant atkreipti dėmesį ir gydymą karbamazepinu pertraukti, kol bus nustatyta jų priežastis. Gali atsirasti nesunki odos reakcija, pavyzdžiui, makulinė ar makulopapulinė egzantema, bet ji laikina ir nepavojinga — praeina per kelias dienas ar savaitę nepakeitus dozės ar šiek tiek ją sumažinus. Tačiau pacientą reikia stebėti, ir, jei išbėrimas, su juo susiję simptomai ar sunki odos reakcija (Stivenso ir Džonsono ar Lajelio sindromas) pasunkėja, pavyzdžiui, atsiranda toksinė epidermio nekrolizė, karbamazepino vartojimą reikia nutraukti. Pacientams, kurių traukulių priepuoliai mišraus tipo su tipiniais ar netipiniais absansais, karbamazepinas priepuolius gali paūminti. Tokie pacientai karbamazepiną turi vartoti atsargiai, o traukuliams paūmėjus vartojimą nutraukti. Jei tabletės pakeičiamos žvakutėmis, traukulių priepuoliai gali padažnėti. Staigus karbamazepino vartojimo nutraukimas išprovokuoja traukulius. Jeigu staiga nutraukiamas gydymas karbamazepinu, svarbu, kad pacientas pradėtų vartoti kitą tinkamą vaistinį preparatą nuo epilepsijos ir jam būtų skirtas reikiamas papildomas gydymas, pavyzdžiui, diazepamu (į veną ar tiesiąją žarną) ar fenitoinu (į veną). Maždaug 25—30 % pacientų būna padidėjęs kryžminis jautrumas karbamazepinui ir okskarbazepinui. Be to, galimas padidėjęs kryžminis jautrumas karbamazepinui ir fenitoinui. Karbamazepino vartojimas su estrogenų ir (arba) progestogenų preparatais Kadangi karbamazepinas sužadina kepenų fermentus, kartu su juo vartojamų estrogeno ir (arba) progestogeno turinčių preparatų poveikis gali būti neveiksmingas, dėl to kontracepcija tampa nepatikima, gali vėl atsirasti protarpinio kraujavimo ar tepimo požymių. Jeigu traukulių priepuoliai grėsmingai padažnėja, reikia patikrinti, ar tinkamai pacientas vartoja medikamentą, ar pacientė nėra nėščia, jei pacientas yra vaikas ar paauglys, įtariama, kad preparato rezorbcija sutrikusi, arba įtariamas toksinis poveikis, kai kartu vartojami keli vaistiniai preparatai, naudinga tirti karbamazepino koncentraciją kraujyje (žr. 4.5 skyrių). Yra buvę keli atvejai, kai motinos, vartojusios karbamazepiną ir kitą vaistinį preparatą nuo epilepsijos, naujagimiui prasidėjo traukuliai ir kvėpavimo slopinimas. Taip pat keliems karbamazepiną vartojusių motinų naujagimiams pasireiškė nutraukimo sindromas, įskaitant vėmimą, viduriavimą ir (arba) maitinimosi sumažėjimą. Atsargumo priemonės Jeigu yra buvęs širdies, kepenų ar inkstų sutrikimas, sunki kraujo reakcija į kitą vaistinį preparatą arba gydymas karbamazepinu buvo nutrauktas, preparatą galima vartoti tik neabejotinai būtinu atveju ir atidžiai prižiūrint medicinos darbuotojui. Pacientams, vartojantiems karbamazepiną, rekomenduojama atlikti visą šlapimo tyrimą bei nustatyti kraujyje esančio karbamido azoto koncentraciją. Kadangi karbamazepinas daro lengvą cholinerginį poveikį, jį turi atsargiai vartoti pacientai, kurių vidinis akių spaudimas padidėjęs; juos reikia perspėti dėl galimo pavojaus. Karbamazepinas gali suaktyvinti latentinę psichozę, o vyresnio amžiaus pacientams sukelti sumišimą ar ažitaciją. Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas –Lapp laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija. Minčių apie savižudybę ir bandymų nusižudyti buvo užregistruota ligoniams, kurie buvo gydomi antiepilepsiniais vaistais esant įvairioms indikacijoms. Atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metaanalizės duomenys taip pat parodė šiek tiek padidėjusią minčių apie savižudybę ir bandymo nusižudyti riziką. Šios rizikos mechanizmas nėra aiškus, ir turimi duomenys neatmeta padidėjusios rizikos galimybės karbamazepinui. Taigi pacientai turi būti stebimi dėl minčių apie savižudybę bei bandymo nusižudyti požymių ir atitinkamas gydymas turi būti apsvarstytas. Ligonius (ir jų globėjus) reikia įspėti, kad kreiptųsi į gydytoją dėl patarimo, jei pasireiškia minčių apie savižudybę bei bandymo nusižudyti požymių. Odos reakcijos Vartojant karbamazepino, buvo labai sunkių ir kartais mirtinų odos reakcijų, įskaitant toksinę epidermio nekrolizę (TEN) ir Stivenso - Džonsono sindromą (SJS) atvejų. Nustatyta, kad šalyse, kur dominuoja baltaodžiai gyventojai, tokių reakcijų atsiranda 1-6 iš 10 000 naujų vartotojų, tačiau kai kuriose Azijos šalyse rizika yra maždaug 10 kartų didesnė. Gaunama vis daugiau duomenų apie skirtingų HLA alelių svarbą su imunine sistema susijusių nepageidaujamų reakcijų rizikos padidėjimui (žr. 4.2 skyrių). HLA-B*1502 alelis kinų, tailandiečių ir kitų azijiečių populiacijose Yra įrodyta, kad HLA-B*1502, esantis kinų ir tailandiečių kilmės asmenų organizme kuomet jie vartoja karbamazepiną, yra stipriai susijęs sunkių odos reakcijų atsiradimo rizika, vadinama Stivenso - Džonsono sindromu (SJS). HLA-B*1502 pernešiklio paplitimas kinų ir tailandiečių populiacijose yra maždaug 10%. Todėl šie asmenys prieš pradedant gydymą karbamazepinu, jei įmanoma, turi būti patikrinti ar neturi šio alelinio geno (žr. 4.2 skyrių). Jei testas yra teigiamas, karbamazepino vartoti negalima, nebent nėra kito terapinio pasirinkimo. Pacientams neturintiems HLA-B*1502 rizika SJS išsivystymui yra maža, nors retais atvejais reakcijos gali pasireikšti. Turima duomenų, rodančių, kad kitose Azijos populiacijose sunkių su karbamazepino vartojimu susijusių TEN ir SJS rizika yra didesnė. Remiantis šio alelio paplitimu kitose Azijos populiacijose (pvz., virš 15% Filipinuose ir Malaizijoje), galima svarstyti rizikos populiacijų pacientų genetinį ištyrimą dėl HLA-B*1502 buvimo. HLA-B*1502 alelio paplitimas yra nedidelis, pvz., Europos, Afrikos ir ispanų populiacijose bei Japonijoje ir Korėjoje (<1%). HLA-A*3101 alelis europiečių ir japonų populiacijose Tam tikri turimi duomenys rodo, kad HLA-A*3101 yra susijęs su padidėjusia karbamazepino sukeltų sunkių odos reakcijų, įskaitant SJS, TEN, vaistinio preparato sukeltą odos išbėrimą su eozinofilija ir sisteminiais simptomais (DRESS) bei mažiau sunkią ūminę išplitusią egzanteminę pustuliozę (AGEP) ir ir makulopapulinį išbėrimą (žr. 4.8 skyrių) europiečių ir japonų populiacijose. HLA-A*3101 alelio dažnis įvairiose etninėse populiacijose labai skiriasi. HLA-A*3101 alelio paplitimas Europos populiacijoje yra 2-5%, Japonijos populiacijoje – maždaug 10%. HLA-A*3101 alelio paplitimas gali didinti karbamazepino sukeltų odos reakcijų (dažniausiai mažiau sunkių) riziką nuo 5,0% bendrojoje populiacijoje iki 26,0% europiečių populiacijoje, o šio alelio nebuvimas riziką gali mažinti nuo 5,0% iki 3,8%. Duomenų, paremiančių rekomendaciją tirti HLA-A*3101 prieš gydymo karbamazepinu pradžią, nepakanka. Jei žinoma, kad Europos ar Japonijos populiacijos pacientas turi HLA-A*3101 alelį, gydymą karbamazepinu galima svarstyti tik tuo atveju, jei manoma, kad nauda yra didesnė už riziką.

Dažniausiai (ypač gydymo pradžioje, kai pradinė dozė per didelė ar pacientas vyresnio amžiaus) pasireiškia nepageidaujamas poveikis CNS (pvz.: galvos svaigimas ir skausmas, ataksija, apsnūdimas, nuovargis, diplopija), virškinimo trakto sutrikimai (pvz.: pykinimas, vėmimas), nepageidaujamas poveikis odai (alergija). Nuo dozės priklausomas nepageidaujamas poveikis paprastai praeina per kelias dienas savaime ar laikinai sumažinus dozę. Reikia tirti koncentraciją plazmoje, o paros dozę išgerti per kelis kartus, nes nepageidaujamas poveikis CNS atsiranda dėl santykinio perdozavimo ar koncentracijos plazmoje svyravimo. Nervų sistemos sutrikimai Labai dažni: galvos svaigimas, ataksija, apsnūdimas, nuovargis. Kartu dažnai būna galvos skausmas, diplopija, akomodacijos sutrikimas. Dažni: galvos skausmas, diplopija, akomodacijos sutrikimas, pavyzdžiui, neryškus matymas. Nedažni: nenormalūs nevalingi judesiai (pvz.: drebulys, pozos išlaikymo sutrikimas, distonija, tikas); nistagmas. Reti: burnos ir veido diskinezija, akių judesių sutrikimai, kalbos sutrikimas (pvz.: disartrija, neaiški kalba), choreoatetoziniai sutrikimai, periferiniai neuritai, parestezija, raumenų silpnumas bei parezės simptomai. Nors pranešta apie kelis piktybinio neurolepsinio sindromo atvejus, nėra tiksliai nustatyta, kad jį sukėlė karbamazepinas ar tam turėjo įtakos, ypač jei kartu vartota neuroleptikų. Psichikos sutrikimai Reti: haliucinacijos (regėjimo ar klausos), depresija, apetito praradimas, neramumas, agresyvus elgesys, ažitacija, sumišimas. Labai reti: psichozių paūmėjimas. Odos ir poodinio audinio sutrikimai Labai dažni: alerginė odos reakcija, dilgėlinė (gali būti sunki). Nedažni: eksfoliacinis dermatitas bei eritrodermija. Reti: į raudonąją vilkligę panašus sindromas, niežėjimas. Labai reti: Stivenso ir Džonsono sindromas, toksinė epidermio nekrolizė, padidėjęs jautrumas ultravioletiniams spinduliams, daugiaformė ir mazginė eritema, odos pigmentacijos pokytis, purpura, spuogai, gausesnis prakaitavimas, plaukų slinkimas. Pasitaikė itin retų hirsutizmo atvejų, bet jo priežastis neaiški. Kraujo ir limfinės sistemos sutrikmai Labai dažni: leukopenija. Dažni: trombocitopenija, eozinofilija. Reti: leukocitozė, limfadenopatija, folio rūgšties stoka. Labai reti: agranuliocitozė, aplazinė anemija, grynoji eritropoezės ląstelių aplazija, megaloblastinė anemija, ūminė protarpinė porfirija, retikuliocitozė, galbūt hemolizinė anemija. Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai Labai dažni: dėl kepenų fermentų sužadinimo padidėjusi gama gliutamiltransferazės koncentracija (paprastai ji būna kliniškai nereikšminga). Dažni: padidėjusi šarminės fosfatazės koncentracija. Nedažni: padidėjusi transaminazių koncentracija. Reti: cholestazinis, parenchiminis (hepatoceliulinis) ar mišrus hepatitas, gelta. Labai reti: granuliomatozinis hepatitas, kepenų funkcijos nepakankamumas. Virškinimo trakto sutrikimai Labai dažni: pykinimas, vėmimas. Dažni: burnos sausmė, jei vartojama žvakučių, gali būti sudirginta tiesioji žarna. Nedažni: viduriavimas, vidurių užkietėjimas. Reti: pilvo skausmas. Labai reti: glositas, stomatitas, pankreatitas. Imuninės sistemos sutrikimai Retos: uždelsta daugelį organų apimanti padidėjusio jautrumo reakcija, pasireiškianti karščiavimu, odos išbėrimu, vaskulitu, limfadenopatija, limfomą primenančiu sutrikimu, sąnarių skausmu, leukopenija, eozinofilija, hepato- ir splenomegalija bei nenormaliais kepenų funkcijos tyrimų rodmenimis (gali būti įvairūs šių sutrikimų deriniai). Be to, gali būti pažeisti ir kiti organai: kepenys, plaučiai, inkstai, kasa, miokardas, storoji žarna. Labai retos: aseptinis meningitas su mioklonusu ir periferine eozinofilija, anafilaksinė reakcija, angioedema. Jei pasireiškia padidėjusio jautrumo reakcija, karbamazepino vartojimą reikia nutraukti nedelsiant. Širdies sutrikimai Reti: širdies laidumo sutrikimas, hipertenzija, hipotenzija. Labai reti: bradikardija, aritmija, atrioventrikulinio mazgo blokada, sukelianti apalpimą, kolapsas, stazinis širdies nepakankamumas, išeminės širdies ligos pasunkėjimas, tromboflebitas, trombembolija. Endokrininiai sutrikimai Dažni: edema, skysčių susilaikymas, kūno svorio padidėjimas, hiponatremija ir plazmos osmosinio slėgio sumažėjimas, kurį lemia panašus į antidiuretinio hormono (ADH) poveikis, dėl to retais atvejais būna intoksikacija vandeniu, pasireiškianti letargija, pykinimu, galvos skausmu, psichiniu sumišimu bei neurologiniais sutrikimais. Labai reti: prolaktino koncentracijos padidėjimas, sukeliantis klinikinius simptomus (galaktorėją, ginekomastiją, skydliaukės funkcijos sutrikimus, kuriuos rodo nenormalūs tyrimų rodmenys) arba nesukeliantis, l-tiroksino (FT4, T4, T3) koncentracijos sumažėjimas, TSH koncentracijos padidėjimas (paprastai kliniškai nepasireiškia), kaulų medžiagų apykaitos sutrikimas (kalcio bei 25-OH-cholekalciferolio koncentracijos sumažėjimas plazmoje), sukeliantis osteomaliaciją, cholesterolio koncentracijos padidėjimas, įskaitant didelio tankio lipoproteinų cholesterolų ir trigliceridus. Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai Labai reti: intersticinis nefritas, inkstų funkcijos nepakankamumas, inkstų funkcijos sutrikimas (pvz.: albuminurija, hematurija, oligurija, padidėjęs karbamido azoto kiekis kraujyje arba azotemija), padažnėjęs šlapinimasis, šlapimo susilaikymas, lytinės veiklos sutrikimas, impotencija. Akių sutrikimai Ausų ir labirintų sutrikimai Labai reti: skonio jutimo pokytis; lęšiuko drumstumas, konjunktyvitas, klausos sutrikimas, pavyzdžiui, spengimas ausyse, hiperakuzija, hipoakuzija, garso aukštumo suvokimo sutrikimas. Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai Labai reti: sąnarių skausmas, raumenų skausmas ir mėšlungis. Gauta pranešimų apie mineralinio kaulų tankio sumažėjimo, osteopenijos, osteoporozės ir lūžimų atvejus ilgai CARBATOL gydytiems pacientams. CARBATOL poveikio kaulų metabolizmui mechanizmas nėra žinomas. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai Labai reti: padidėjusio jautrumo reakcija plaučiuose, pasireiškianti karščiavimu, dispnėja, pneumonitu ar pneumonija. Gaunama vis daugiau duomenų apie ryšį tarp genetinių žymenų ir nepageidaujamų odos reakcijų, tokių kaip SJS, TEN, DRESS, AGEP ir makulopapulinis išbėrimas. Gauta pranešimų, kad Europos ir Japonijos pacientams tokios reakcijos yra susijusios su karbamazepino vartojimu ir HLA-A*3101 alelio buvimu. Nustatyta, kad kitas žymuo, HLA-B*1502, yra stipriai susijęs su SJS ir TEN atsiradimu kinams, tailandiečiams ir kai kuriems kitiems azijiečiams (daugiau informacijos pateikta 4.2 ir 4.4 skyriuose).