Cordarone

Nurodytas dozavimas tinka visų indikacijų atvejais. Suaugusiems žmonėms Pradinė dozė Pirmąsias 8-10 parų reikia gerti po vieną 200 mg tabletę 3 kartus per parą. Po to dozę reikia mažinti iki 200 mg 2 kartus per parą. Palaikomoji dozė Reikia gydyti mažiausia veiksminga doze, kuri atskiriems pacientams yra skirtinga. Dažniausiai pakanka 100 mg (vienos 200 mg tabletės kas antrą parą) arba 200 mg paros dozės. Retais atvejais gali prireikti didesnės paros dozės. Palaikomoji paros dozė turi būti nuolat peržiūrima, ypač jei ji viršija 200 mg paros dozę. Dozės nereikia koreguoti sergantiems inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumu ir senyviems pacientams. Cordarone galima vartoti pacientams, sergantiems išemine širdies liga ir (ar) pablogėjusia kairiojo skilvelio funkcija (žr. 5.1 skyrių). Vaikų populiacija Amjodarono saugumas ir veiksmingumas vaikams nenustatytas. Šiuo metu turimi duomenys aprašyti 5.1 ir 5.2 skyriuose. Vartojimo metodas Vartoti per burną.

Specialūs įspėjimai Širdies sutrikimai (žr. 4.8 skyrių) Prieš pradedant vartoti amjodaroną, būtina užrašyti elektrokardiogramą. Senyviems žmonėms gali labai sumažėti širdies susitraukimų dažnis. Dėl amjodarono poveikio pakinta elektrokardiograma: prailgėja QT intervalas (dėl prailgėjusios repoliarizacijos), gali atsirasti U banga. Šie pokyčiai rodo įsotinimą, bet ne toksinį poveikį. Jei pasireiškia antrojo ar trečiojo laipsnio atrioventrikulinė blokada, sinoatrialinė blokada arba bifascikulinė blokada, šio vaistinio preparato vartojimą reikia nutraukti. Pasireiškus pirmojo laipsnio atrioventrikulinei blokadai, pacientą būtina stebėti atidžiau. Buvo naujos aritmijos atsiradimo ar jau gydomos aritmijos pablogėjimo atvejų, kurie kartais būdavo mirtini. Nors ir sunku, labai svarbu atskirti vaistinio preparato veiksmingumo stoką nuo proaritminio jo poveikio, nepriklausomai nuo to, ar pablogėjo širdies būklė. Proaritminis poveikis, vartojant amjodaroną, pasireiškia rečiau, nei vartojant kitus antiaritminius preparatus, ir paprastai pasireiškia, jei atsiranda QT pailgėjimo veiksnių, tokių kaip, amjodarono ir kitų vaistinių preparatų sąveika ir (arba) elektrolitų pusiausvyros sutrikimas (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius). Nepaisant QT intervalo pailgėjimo, amjodarono sukeliamas paroksizminės polimorfinės skilvelinės tachikardijos atsiradimą skatinantis poveikis yra silpnas. Retrospektyvinių tyrimų metu pacientų, kuriems buvo persodinta širdis, gydymas amjodaronu prieš transplantaciją buvo susijęs su padidėjusia pirminės persodinto organo disfunkcijos (PPOD) rizika. PPOD yra gyvybei pavojinga širdies persodinimo komplikacija, pasireiškianti kairiojo, dešiniojo ar abiejų skilvelių disfunkcija, kuri prasideda per pirmąsias 24 valandas po persodinimo operacijos, kai nenustatoma jokių antrinių priežasčių (žr. 4.8 skyrių). Sunki PPOD gali būti negrįžtama. Pacientams, kurie yra įtraukti į laukiančiųjų širdies persodinimo sąrašą, reikia apsvarstyti kitų antiaritminių vaistinių preparatų skyrimo galimybę kiek įmanoma anksčiau prieš persodinimą. Sunki bradikardija ir širdies blokada Gyvybei pavojingų sunkios bradikardijos ir širdies blokados atvejų nustatyta, taikant gydymą sofosbuviru ir tuo pat metu vartojant amjodarono. Bradikardija paprastai pasireikšdavo po kelių valandų arba parų, tačiau būta ir atvejų, kai simptomai ėmė reikštis po ilgesnio laiko, dažniausiai praėjus iki 2 savaičių nuo HCV gydymo pradžios. Amjodaroną galima skirti tik tiems pacientams, kuriems taikomas gydymas sofosbuviru, kurie netoleruoja arba kuriems negalima taikyti kito galimo antiaritminio gydymo. Jeigu laikomasi nuomonės, kad tuo pat metu vartoti amjodaroną būtina, pirmąsias 48 valandas nuo skyrimo kartu pradžios rekomenduojama stebėti paciento širdies veiklą ligoninėje, o paskui mažiausiai pirmąsias 2 gydymo savaites paciento širdies ritmą reikia kasdien stebėti ambulatoriškai arba pacientas turi jį stebėti pats. Dėl ilgo amjodarono pusinės eliminacijos laiko reikia stebėti širdies veiklą, kaip nurodyta pirmiau, ir tiems pacientams, kurie amjodaroną nustojo vartoti per pastaruosius kelis mėnesius ir kuriems pradedamas gydymas sofosbuviru. Visus pacientus, kurie vartoja amjodarono ir kuriems kartu taikomas gydymas sofosbuviru, reikia įspėti dėl bradikardijos ir širdies blokados simptomų ir informuoti, kad, pasireiškus šiems simptomams, jie turi nedelsdami kreiptis į gydytoją. Hipertiroidizmas (žr. 4.8 skyrių) Hipertiroidizmas gali atsirasti gydymo amjodaronu metu arba kelių mėnesių laikotarpyje po jo nutraukimo. Į tokius klinikinius simptomus (paprastai nesunkius) kaip kūno svorio mažėjimas, aritmijos atsiradimas, krūtinės angina, stazinis širdies nepakankamumas, gydytojas turi atkreipti dėmesį. Diagnozė patvirtinama, jei serume aiškiai sumažėja TSH koncentracija (nustatyta ultrajautriu būdu). Tokiu atveju amjodarono vartojimą reikia nutraukti. Būklė paprastai sunormalėja per keletą mėnesių po gydymo nutraukimo: pirmiausia tampa normali klinikinė būklė, po to - skydliaukės funkcijos tyrimo rodmenys. Kai kliniškai pasireiškia tirotoksikozė, sunkiais atvejais, kurie gali būti mirtini, reikia skubaus terapinio gydymo. Plaučių sutrikimai (žr. 4.8 skyrių) Pasireiškus dusuliui ar sausam kosuliui kartu su (be) bendru savijautos pablogėjimu, reikia įtarti toksinį poveikį plaučiams, pvz., intersticinį pneumonitą. Jeigu krūvio metu atsiranda dispnėja (izoliuota arba susijusi su bendru būklės pablogėjimu, pasireiškiant nuovargiui, svorio mažėjimui, karščiavimui), būtina atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą bei iš naujo apsvarstyti gydymą amjodaronu, nes anksti nutraukus jo vartojimą intersticinis pneumonitas paprastai praeina: klinikiniai požymiai dažniausiai išnyksta per 3 - 4 savaites, o radiologinis vaizdas ir plaučių funkcija gerėja lėčiau (kelis mėnesius). Būtina apsvarstyti, ar neskirti kortikosteroidų. Labai retais atvejais, paprastai iš karto po operacijos, gali pasireikšti sunki, kartais mirtina, kvėpavimo sistemos komplikacija (suaugusių ūminis respiracinis distreso sindromas). Manoma, kad šis sutrikimas gali būti susijęs su didele deguonies koncentracija (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius). Kepenų sutrikimai (žr. 4.8 skyrių) Tik pradėjus gydymą bei reguliariai jo metu rekomenduojama tirti kepenų funkciją (transaminazių koncentraciją) ir padaryti EKG. Vartojant geriamą ar į veną švirkščiamą amjodaroną, bei per 24 valandas po intraveninio amjodarono pavartojimo, gali pasireikšti ūminiai kepenų funkcijos sutrikimai (įskaitant sunkų hepatoceliulinį ar kepenų funkcijos nepakankamumą, kartais mirtiną) ir lėtinis kepenų funkcijos sutrikimas. Todėl, jei transaminazių koncentracija normalią viršija tris kartus, amjodarono dozę būtina sumažinti arba nutraukti jo vartojimą. Geriamo amjodarono sukelto lėtinio kepenų funkcijos sutrikimo klinikiniai ir laboratoriniai simptomai (hepatomegalija, transaminzių koncentracijos padidėjimas iki 5 kartų, palyginti su normalia) gali būti minimalūs ir gydymą nutraukus praeiti, nors buvo ir mirties atvejų. Sunkios pūslinės reakcijos Gyvybei pavojingos ar net mirtinos odos reakcijos Stevens-Johnson sindromas (SJS), toksinė epidermio nekrolizė (TEN) (žr. 4.8 skyrių). Jei atsiranda SJS ar TEN požymių ar simptomų (pvz., progresuojantis odos išbėrimas, dažnai kartu atsirandant pūslių ar gleivinės pažeidimų), gydymą amjodaronu būtina nedelsiant nutraukti. Nervų ir raumenų sutrikimai (žr. 4.8 skyrių) Amjodaronas gali sukelti periferinę sensomotorinę neuropatiją ir (arba) miopatiją. Paprastai šie sutrikimai praeina per kelis mėnesius po amjodarono vartojimo nutraukimo, tačiau kartais nevisiškai. Akių sutrikimai (žr. 4.8 skyrių) Jei matomas vaizdas tampa neryškus arba pablogėja regėjimas, būtina nedelsiant atlikti pilną oftalmologinį ištyrimą, įskaitant fundoskopiją. Jei atsiranda regos nervo neuropatija ir (arba) regos nervo neuritas, dėl galimo būklės progresavimo iki aklumo amjodarono vartojimą būtina nutraukti. Sąveika su kitais vaistiniais preparatais (žr. 4.5 skyrių) Amjodarono rekomenduojama nevartoti kartu su beta blokatoriais, širdies susitraukimus retinančiais kalcio kanalų blokatoriais (verapamiliu, diltiazemu) bei stimuliuojamo poveikio vidurius laisvinančiais vaistiniais preparatais, kurie gali sukelti hipokalemiją. Vaistinio preparato sudėtyje yra laktozės, todėl jo negalima vartoti pacientams, sergantiems įgimta galaktozemija, gliukozės ir galaktozės malabsorbcijos sindromu arba laktozės stygiumi. Atsargumo priemonės Kadangi nepageidaujamas poveikis dažniausiai būna susijęs su per didele doze, todėl būtina atidžiai parinkti mažiausią veiksmingą palaikomąją dozę, norint jo išvengti arba sumažinti. Pacientus reikėtų perspėti, kad vartojant šį vaistinį preparatą, negalima būti saulės šviesoje, bei kad būtina imtis priemonių, kad ji nepaveiktų odos (žr. 4.8 skyrių). Būklės stebėjimas (žr. 4.8 skyrių) Prieš gydymą amjodaronu rekomenduojama užrašyti EKG ir ištirti kalio kiekį kraujo serume. Gydymo metu rekomenduojama reguliariai tirti kepenų funkciją (transaminazių koncentraciją) ir stebėti EKG. Be to, amjodaronas gali sukelti hipotiroidizmą ar hipertiroidizmą, ypač jei pacientui jau buvo skydliaukės sutrikimų, todėl prieš jo vartojimą rekomenduojama atlikti klinikinį bei laboratorinį (TSH ultrajautriu būdu) ištyrimą. Tokius stebėjimus reikia atlikinėti viso gydymo metu bei kelis mėnesius po jo nutraukimo. Jei įtariama, kad skydliaukės funkcija sutrikusi, reikia ištirti TSH koncentraciją serume. Pastebėta, kad nuolat skiriant antiaritminius vaistinius preparatus, padidėja širdies stimuliatoriaus ar implantuojamų kardioverterių-defibriliatorių skilvelių defibriliacijos ir/ar ritmo vedlio slenkstis, dėl ko gali sutrikti prietaiso efektyvus veikimas. Todėl, prieš gydymą ir gydymo amjodoronu metu, rekomenduojama dažnai tikrinti prietaiso veikimą. Skydliaukės sutrikimai (žr. 4.8 skyrių) Amjodarono sudėtyje yra jodo, todėl galima sąveika su radioaktyviuoju jodu. Amjodaronas slopina periferinį tiroksino (T4) virtimą trijodtironinu (T3) ir gali sukelti izoliuotus biocheminius pokyčius (didinti laisvo T4 koncentraciją serume, laisvo T3 koncentracijai kiek mažėjant ar net išliekant normaliai), nors kliniškai pacientui būna eutiroidizmas. Tokiu atveju amjodarono vartojimo nutraukti nereikia. Kad pasireiškė hipotirozė, galima įtarti, kai yra tokių klinikinių požymių (paprastai jie būna lengvi): kūno svorio didėjimas, šalčio netoleravimas, aktyvumo sumažėjimas, didelė bradikardija. Diagnozė patvirtinama, jei serume aiškiai padidėja TSH koncentracija. Eutiroidizmas paprastai pasiekiamas po gydymo nutraukimo praėjus 1 - 3 mėnesiams. Jei yra gyvybei pavojinga būklė, amjodarono vartojimą galima tęsti, tačiau kartu reikia vartoti L-tiroksiną (jo dozė nustatoma pagal TSH koncentraciją). Vaikų populiacija Cordarone vaikams vartoti nerekomenduojama, nes jo saugumas ir veiksmingumas tokio amžiaus pacientams kontroliuotų klinikinių tyrimų metu netirtas. Anestezija (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius) Prieš operaciją anesteziologą reikėtų informuoti apie tai, jog pacientas vartoja amjodaroną. Jei vaistinis preparatas vartojamas ilgai, vietinės ar bendrosios anestezijos metu gali padidėti nepageidaujamo poveikio (kraujotakos sutrikimų) pavojus. Dažniausiai gali labai suretėti širdies susitraukinėjimai, sumažėti arterinis kraujospūdis ir širdies išstumiamo kraujo tūris, atsirasti laidumo sutrikimų. Žinomi keli atvejai, kai pacientams, vartojantiems amjodaroną, pasibaigus operacijai, pasireiškė kvėpavimo distreso sindromas, todėl, pradėjus dirbtinę plaučių ventiliaciją, tokius pacientus būtina atidžiai stebėti.

Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥1/10), dažnas (nuo ≥1/100 iki <1/10), nedažnas (nuo ≥1/1000 iki <1/100), retas (nuo ≥1/10000 iki <1/1000), labai retas (<1/10000) ir dažnis nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai Labai reti: trombocitopenija; aplazinė anemija; hemolizinė anemija. Dažnis nežinomas: neutropenija; agranulocitozė. Širdies sutrikimai Dažni: bradikardija, dažniausiai vidutinio sunkumo ir nuo dozės priklausoma. Nedažni: aritmija arba jos pasunkėjimas, kartais sąlygojanti širdies sustojimą (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius); laidumo sutrikimas (sinoatrialinė blokada, įvairaus laipsnio AV blokada) (žr. 4.4 skyrių). Labai reti: sunki bradikardija ar sinusinio mazgo veiklos nutrūkimas pacientams, kuriems yra sinusinio mazgo funkcijos sutrikimas ir (arba) kurie yra senyvi. Dažnis nežinomas: paroksizminė polimorfinė skilvelinė tachikardija (torsade de pointes) (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius). Endokrininiai sutrikimai ( žr. 4.4 skyrių) Dažni: hipotirozė; hipertirozė (kartais mirtina). Labai reti: sutrikusios antidiurezinio hormono sekrecijos sindromas (SAHSS). Akių sutrikimai Labai dažni: smulkios nuosėdos ragenoje (paprastai už vyzdžio). Akinamoje šviesoje gali matytis spalvoti ratilai ar matomas vaizdas gali tapti neryškus. Smulkias nuosėdas ragenoje sudaro lipidų kompleksai, kurie gydymą nutraukus išnyksta. Labai reti: regos nervo neuropatija ar regos nervo neuritas, galintys progresuoti iki aklumo (žr. 4.4 skyrių). Virškinimo trakto sutrikimai Labai dažni: lengvi virškinimo sutrikimai (pykinimas, vėmimas, skonio jutimo sutrikimas), paprastai atsirandantys pradėjus vartoti įsotinamąją dozę ir praeinantys ją sumažinus. Dažni: vidurių užkietėjimas. Nedažni: burnos džiūvimas. Dažnis nežinomas: pankreatitas (ūminis). Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai (žr. 4.4 skyrių) Labai dažni: izoliuotas transaminazių aktyvumo serume padidėjimas, paprastai vidutinio dydžio (normali koncentracija viršijama 1,5 - 3 kartus), pasireiškiantis gydymo pradžioje. Aktyvumas gali sunormalėti sumažinus dozę ar net dozavimo nekeičiant. Dažni: ūminis kepenų funkcijos sutrikimas, labai padidėjus transaminazių aktyvumui serume ir (arba) pasireiškiant geltai, įskaitant kepenų funkcijos nepakankamumą, kuris kartais būna mirtinas. Labai reti: lėtinis kepenų funkcijos sutrikimas (pseudoalkoholinis hepatitas, cirozė), kartais mirtinas. Imuninės sistemos sutrikimai Dažnis nežinomas: angioneurozinė edema (Kvinkės edema). anafilaksinės reakcijos, anafilaksinis šokas. Tyrimai Labai reti: inkstų funkcijos pablogėjimas, pasireiškiantis kreatinino koncentracijos serume padidėjimu. Metabolizmo ir mitybos sutrikimai Dažnis nežinomas: apetito sumažėjimas. Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai Dažnis nežinomas: į vilkligę panašus sindromas. Nervų sistemos sutrikimai Dažni: tremoras ar kiti ekstrapiramidiniai simptomai; košmariški sapnai; miego sutrikimai. Nedažni: periferinė sensorinė, motorinė ar sensomotorinė neuropatija ir (arba) miopatija, paprastai praeinanti nutraukus vaistinio preparato vartojimą (žr. 4.4 skyrių). Labai reti: smegenėlinė ataksija; gerybinė intrakranijinė hipertenzija; galvos skausmas. Dažnis nežinomas: parkinsonizmas; parosmija. Psichikos sutrikimai Dažni: lytinio potraukio sumažėjimas. Dažnis nežinomas: delyras (įskaitant sumišimą); haliucinacijos. Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai Labai reti: epididimitas; impotencija. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai Dažni: toksinis poveikis plaučiams (alveolinis ar intersticinis pneumonitas arba fibrozė, pleuritas, obliteruojantis bronchiolitas ir organizacinė pneumonija), kartais mirtinas (žr. 4.4 skyrių). Labai reti: bronchų spazmas, ypač pacientams su kvėpavimo nepakankamumu ar astma sergantiems žmonėms; ūminis respiracinio distreso sindromas, kartais mirtinas, paprastai pasireiškiantis iš karto po operacijos (galbūt dėl sąveikos su didelės koncentracijos deguonimi) (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius). Dažnis nežinomas: kraujavimas iš plaučių. Odos ir poodinio audinio sutrikimai Labai dažni: padidėjęs jautrumas šviesai (žr. 4.4 skyrių). Dažni: egzema; alyvų spalvos arba melsvai pilka odos pigmentacija (jei gydoma ilgai ir vartojama didelė paros dozė). Baigus gydymą, tokia pigmentacija lėtai, t.y. per 10-24 mėnesių, išnyksta. Labai reti: eritema, atsirandanti spindulinio gydymo metu; odos išbėrimas (paprastai nespecifinis); eksfoliacinis dermatitas; alopecija; Dažnis nežinomas: dilgėlinė, sunkios odos reakcijos, pvz., toksinė epidermio nekrolizė (TEN), Stevens- Johnson sindromas (SJS), pūslinis dermatitas, reakcija į vaistinį preparatą su eozinofilija ir sisteminiais simptomais (DRESS). Kraujagyslių sutrikimai Labai reti: angitas. Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai Dažnis nežinomas: granuloma, įskaitant kaulų čiulpų granulomą. Sužalojimai, apsinuodijimai ir procedūrų komplikacijos Dažnis nežinomas: pirminė persodinto organo disfunkcija po širdies persodinimo (žr. 4.4 skyrių). Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir pateikti ją Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vienu iš šių būdų: raštu (adresu Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius), faksu (nemokamu fakso numeriu (8 800) 20 131), elektroniniu paštu (adresu [email protected]), per interneto svetainę (adresu http://www.vvkt.lt).