Deguonis ELME MESSER GAAS

Deguonies terapija Deguonis vartojamas su įkvepiamu oru. Deguonį taip pat galima tiekti tiesiogiai į kraują per vadinamąjį „oksigenatorių”, kartu taikant ir kitas priemones, pavyzdžiui, širdies operacijų metu naudojant dirbtinį kraujo apytakos aparatą, arba kai reikalinga ekstrakorporinė kraujotaka. Deguonis tiekiamas tik tam tikslui skirta specialia įranga. Su šia įranga deguonis tiekiamas į įkvepiamą orą, o iškvėpiamos dujos su deguonies pertekliumi išsisklaido supančiame ore (atvira sistema). Gydant klasterinį galvos skausmą deguonis turi būti tiekiamas atvira sistema per veido kaukę. Atliekant nejautrą dažnai naudojama tam tikra įranga, kurioje vyksta iškvėptų dujų apykaita, ir jų dalis gali būti vėl įkvepiama (cirkuliacinė sistema su kartotinio įkvėpimo funkcija). Aparatų deguoniui tiekti yra labai daug. Silpno srauto sistema Tai paprasčiausia sistema, kuri sumaišo deguonį su įkvepiamu oru, pvz., sistema, kurioje deguonis dozuojamas paprastu rotametru pro nosies kateterį ar uždėtą veido kaukę. Stipraus srauto sistema Ši sistema sukuria paciento kvėpavimui tinkantį dujų mišinį. Tiekiamas pastovios koncentracijos deguonis, kurio neveikia ir neskiedžia supantis oras, pvz., nuolatinio deguonies srauto Venturi kaukė, sukurianti pastovią deguonies koncentraciją įkvepiamame ore. Hiperbarinė deguonies terapija Hiperbarinė deguonies terapija (HDT) taikoma specialiai tam sukonstruotose aukšto slėgio baro kamerose. Jose gali būti palaikomas iki 3 atmosferų (atm) slėgis. HDT taip pat galima atlikti per labai prigludusią veido kaukę, per galvą supantį gobtuvą arba per trachėjos vamzdelį. Dozavimas Deguonies terapija Gydymo tikslas yra, keičiant deguonies frakciją įkvepiamame ore (FiO2), užtikrinti, kad parcialinis deguonies slėgis arteriniame kraujyje (PaO2) nebūtų žemesnis nei 8,0 kPa (60 mmHg) arba kad arterinio kraujo hemoglobino įsotinimas deguonimi būtų ne mažesnis nei 90 %. Dozė (FiO2) turi būti parinkta pagal individualius kiekvieno paciento poreikius, atsižvelgiant į deguonies toksiškumo riziką. Rekomenduojama skirti mažiausią dozę (FiO2), būtiną norimam gydymo rezultatui pasiekti. Esant ryškiai hipoksijai gali prireikti tiek deguonies frakcijų, kad gali atsirasti deguonies toksiškumo rizika (žr. 4.9 skyrių). Būtina nuolat vertinti gydymą, o jo poveikis turi būti vertinamas pagal PaO2 arba pagal arterinio kraujo įsotinimą deguonimi (SpO2). Atliekant trumpalaikį gydymą deguonimi deguonies koncentracija, t. y., deguonies frakcija įkvepiamų dujų mišinyje (FiO2; venkite didesnės nei 0,6 = 60 % O2 koncentracijos įkvepiamų dujų mišinyje), turi būti palaikoma taip, kad tiek su teigiamu slėgiu iškvėpimo pabaigoje (PEEP), tiek be tokio slėgio, arba su pastoviu teigiamu slėgiu (CPAP) galėtų būti pasiektas didesnis nei 8 kPa deguonies slėgis arteriniame kraujyje (PaO2). Trumpalaikis gydymas deguonimi turi būti kontroliuojamas pakartotinai matuojant deguonies slėgį arteriniame kraujyje (PaO2) arba atliekant pulsoksimetriją, kuri rodo hemoglobino įsotinimo deguonimi kiekybinę vertę (SpO2). Šie metodai yra tik netiesioginiai audinių įsotinimo deguonimi matavimai. Gydymo efektyvumą taip pat reikia įvertinti kliniškai. Teikiant skubią pagalbą, gydant ūminį deguonies nepakankamumą ar siekiant jo išvengti, įprastinė dozė suaugusiems žmonėms yra 3–4 litrai per minutę, naudojant šakotą nosies kateterį arba 5–15 litrų per minutę, naudojant kaukę. Ilgalaikio gydymo metu papildomo deguonies kiekio poreikį parodo arterinio kraujo dujų tyrimo rezultatai. Skiriant deguonies terapiją pacientams su hiperkapnija būtina sekti kraujo dujas, kad būtų išvengta ryškaus anglies dioksido slėgio padidėjimo arteriniame kraujyje. Jei deguonis maišomas su kitomis dujomis, deguonies koncentracija įkvepiamų dujų mišinyje (FiO2) turi būti ne mažesnė nei 21 % ir gali siekti 100 %. Naujagimius gydymo metu reikia kruopščiai stebėti. Adekvačiai oksigenacijai pasiekti reikia stengtis palaikyti mažiausią veiksmingą koncentraciją. Gydant klasterinį galvos skausmą, deguonis turi būti tiekiamas atvira sistema per veido kaukę. Deguonies terapiją reikėtų pradėti kuo skubiau po priepuolio pradžios ir tęsti apie 15 minučių arba kol skausmas išnyks. Paprastai užtenka 7–10 l/min srauto, tačiau kai kuriems pacientams gali prireikti iki 15 l/min srauto, kad gydymas būtų veiksmingas. Deguonies tiekimą reikėtų nutraukti, jei po 15–20 minučių nesama jokio poveikio. Hiperbarinė deguonies terapija Hiperbarinė deguonies terapija (HDT) – tai 100 % deguonies skyrimas spaudimu, kuris 1,4 karto didesnis už atmosferos slėgį jūros lygyje (1 atmosfera = 101,3 kPa = 760 mmHg). Saugumo sumetimais HDT metu spaudimas neturi viršyti 3 atmosferų. Viena gydymo HDT sesija, naudojant 2–3 atm spaudimą, paprastai trunka nuo 60 minučių iki 4–6 valandų, atsižvelgiant į gydymo indikacijas. Jei reikia, gydomąją procedūrą galima kartoti 2–3 kartus per dieną, atsižvelgiant į gydymo indikacijas ir klinikinę paciento būklę. Kartotinės procedūros dažniausiai reikalingos gydant minkštųjų audinių infekcijas ir išemines opas, kurių neveikia įprasta terapija. HDT terapiją turi taikyti kompetentingi darbuotojai. Didinti ir mažinti spaudimą reikia iš lėto, kad neatsirastų spaudimo sukelto pažeidimo (barotraumos) rizika. Vartojimo metodas Įkvėpti.

Didelės koncentracijos deguonis turi būti tiekiamas kuo trumpesnį laiką, reikalingą norimam rezultatui pasiekti, ir tai turi būti kontroliuojama pakartotinai tikrinant arterinio kraujo dujų slėgį (PaO2) arba hemoglobino įsotinimą deguonimi (SpO2) bei įkvepiamo deguonies koncentraciją (FiO2). Literatūroje esama įrodymų, kad deguonies toksiškumo rizika gali būti labai nedidelė, jei gydant paisoma šių rekomendacijų ir įspėjimo: iki 100 % koncentracijos deguonį (FiO2 1,0) tiekti ne ilgiau kaip 6 valandas; didesnės kaip 60–70 % koncentracijos deguonį (FiO2 0,6–0,7) tiekti ne ilgiau kaip 24 valandas; daugiau kaip 40 % koncentracijos deguonis (FiO2 > 0,4) potencialiai gali sukelti pažeidimų po 2 parų. Naujagimiai į šias rekomendacijas neįtraukti, nes retrolentinė fibroplazija atsiranda esant daug mažesniam FiO2. Adekvačiai oksigenacijai tinkamai naujagimiams pasiekti, reikia stengtis palaikyti mažiausią veiksmingą koncentraciją. Kai vartojamas deguonis, reikia atsižvelgti į padidėjusią spontaninio užsidegimo riziką. Rizika padidėja procedūrų metu, kai atliekama diatermija, defibriliacija ar elektrokonversija. Kai deguonies koncentracija įkvepiamame ore ar dujose didelė, sumažėja azoto koncentracija (slėgis). Dėl to mažėja azoto koncentracija audiniuose ir plaučiuose (alveolėse). Jei deguonis iš alveolių paimamas į kraują greičiau nei tiekiamas su įkvepiamomis dujomis, gali sukristi alveolės (išsivystyti atelektazė). Dėl sukritusių (atelektazinių) plaučių dalių formavimosi atsiranda rizika, kad arterinis kraujas bus blogiau įsotinamas deguonimi, kadangi, nepaisant geros perfuzijos, sukritusiose (atelektazinėze) plaučių dalyse yra nepakankami dujų mainai; blogėja ventiliacijos ir perfuzijos santykis, o tai lemia plautinių nuosrūvių atsiradimą. Didelės koncentracijos deguonis pažeidžiamiems pacientams, kurie yra mažiau jautrūs anglies dioksido slėgiui arteriniame kraujyje, gali sukelti anglies dioksido užlaikymą, kuris ypatingais atvejais gali baigtis anglies dioksido narkoze. Hiperbarinės deguonies terapijos metu slėgį reikia didinti ir mažinti iš lėto tam, kad nebūtų slėgio sukelto pažeidimo (barotraumos) rizikos. Hiperbarinę oksigenaciją nėštumo metu ir galinčioms pastoti moterims reikia vartoti atsargiai (žr. 4.6 skyrių). Hiperbarinę oksigenaciją reikia vartoti atsargiai pacientams su pneumotoraksu.

Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10000 iki < 1/1000), labai retas (< 1/10000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Nedažnas Kvėpavimo, krūtinės ir tarpuplaučio sutrikimai: atelektazė, pleuritas. Ausies ir labirinto sutrikimai: slėgio jutimas vidurinėje ausyje, ausies būgnelio plyšimas. * Retas Akių sutrikimai: naujagimiams, veikiamiems didelėmis deguonies koncentracijomis, retrolentinė fibroplazija. Labai retas Kvėpavimo, krūtinės ir tarpuplaučio sutrikimai: respiracinis distreso sindromas. Nervų sistemos sutrikimai: nerimas, sumišimas, sąmonės netekimas, neapibrėžta epilepsija. * * Hiperbarinės deguonies terapijos atveju. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir pateikti ją Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vienu iš šių būdų: raštu (adresu Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius), faksu (nemokamu fakso numeriu (8 800) 20 131), elektroniniu paštu (adresu [email protected]), per interneto svetainę (adresu http://www.vvkt.lt).