Dexmedetomidine Kalceks

Suaugusiųjų ITS (intensyviosios terapijos skyriuje) gydomų pacientų slopinimui, jei reikalingas ne gilesnis slopinimas, kaip išliekantis reagavimas į verbalinį stimuliavimą (atitinka Ričmondo ažitacijos ir slopinimo skalės (angl. Richmond Agitation-Sedation Scale, RASS) įvertinimą nuo 0 iki -3) Vartoti tik ligoninėje. Dexmedetomidine Kalceks turi skirti sveikatos priežiūros specialistai, turintys pacientų, kuriems būtina intensyvi priežiūra, gydymo patirties. Dozavimas Jau intubuotą ir slopinamą pacientą galima pradėti slopinti deksmedetomidinu. Pradinis infuzijos greitis turi būti 0,7 μg/kg/val., vėliau, atsižvelgiant į paciento reakciją, dozę galima laipsniškai koreguoti 0,2-1,4 μg/kg/val. ribose, kad būtų pasiektas norimo gylio slopinimas. Nusilpusiems pacientams turi būti apsvarstytas mažesnis pradinis infuzijos greitis. Deksmedetomidino poveikis yra labai stiprus, todėl infuzijos greitis skaičiuojamas per valandą. Po dozės koregavimo laikotarpis, kol bus pasiektas naujas stabilus slopinimo gylis, gali trukti iki vienos valandos. Didžiausia dozė Negalima viršyti didžiausios 1,4 μg/kg/val. dozės. Jei didžiausia deksmedetomidino dozė pacientui reikiamo gylio slopinimo nesukelia, būtina vietoj deksmedetomidino skirti kitokio slopinamojo vaistinio preparato. Įsotinamosios deksmedetomidino dozės vartoti ITS gydomų pacientų slopinimui nerekomenduojama, kadangi įsotinamoji dozė yra susijusi su didesne nepageidaujamų reakcijų rizika. Jei reikia, kol nusistovės klinikinis deksmedetomidino poveikis, galima skirti propofolio ar midazolamo. Vartojimo trukmė Ilgesnio nei 14 parų deksmedetomidino vartojimo patirties nėra. Jei šio vaistinio preparato infuzuojama ilgiau, preparato vartojimą būtina reguliariai vertinti iš naujo. Neintubuotų suaugusių pacientų slopinimui prieš diagnostines procedūras ar operacijas, kurias atliekant reikia atlikti slopinimą, t. y. procedūrinę sedaciją arba sąmoningą sedaciją, arba jų metu Deksmedetomidiną turi skirti tik sveikatos priežiūros specialistai, turintys pacientų, kuriems atliekama anestezija, gydymo operacinėje arba diagnostinių procedūrų metu patirties. Kai deksmedetomidinas skiriamas slopinimui, išliekant sąmonei, pacientus turi nuolat stebėti personalas, nedalyvaujantis diagnostinių ar chirurginių procedūrų atlikime. Pacientus reikia stebėti, ar nepasireiškia ankstyvieji hipotenzijos, hipertenzijos, bradikardijos, kvėpavimo slopinimo, kvėpavimo takų obstrukcijos, apnėjos, dispnėjos ir (arba) deguonies desaturacijos požymiai (žr. 4.8 skyrių). Papildomai skiriamas deguonis turi būti nedelsiant pasiekiamas ir duodamas, kai to prireikia. Reikia stebėti deguonies saturaciją atliekant pulsinę oksimetriją. Deksmedetomidinas skiriamas įsotinamosios infuzijos, po kurios atliekama palaikomoji infuzija, būdu. Norint pasiekti reikiamą klinikinį poveikį, priklausomai nuo atliekamos procedūros gali prireikti kartu atlikti vietinę anesteziją ar analgeziją. Rekomenduojama taikyti papildomą analgeziją ar slopinimą (pvz., opioidai, midazolamas ar propofolis) atliekant skausmingas procedūras arba tuo atveju, jeigu būtina pagilinti slopinimą. Deksmedetomidino farmakokinetinis pasiskirstymo pusinis laikas yra apytiksliai 6 min., į šį laiką bei kitų paskirtų vaistinių preparatų poveikį reikia atsižvelgti vertinant deksmedetomidino titravimui tinkamą laiką norimam klinikiniam poveikiui sukelti. Procedūrinės sedacijos pradžia Įsotinamoji infuzija atliekama sulašinant 1,0 μg/kg kūno svorio dozę per 10 minučių. Mažesnės apimties procedūroms, tokioms kaip akių operacijos, gali pakakti įsotinamosios infuzijos sulašinant 0,5 μg/kg kūno svorio dozę per 10 minučių. Procedūrinės sedacijos palaikymas Palaikomoji infuzija dažniausiai pradedama sulašinant 0,6-0,7 μg/kg/val. Vėliau, atsižvelgiant į norimą klinikinį poveikį, dozė laipsniškai titruojama 0,2-1,0 μg/kg/val. Palaikomosios infuzijos greitis turi būti koreguojamas taip, kad būtų pasiektas norimo gylio slopinimas. Ypatingos populiacijos Senyviems pacientams Dozės senyviems pacientams paprastai koreguoti nereikia (žr. 5.2 skyrių). Senyviems pacientams gali būti padidėjusi hipotenzijos rizika (žr. 4.4 skyrių), tačiau nedidelis kiekis duomenų, gautų atliekant procedūrinę sedaciją, aiškios priklausomybės nuo dozės nerodo. Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi, dozės koreguoti nereikia. Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi Deksmedetomidinas metabolizuojamas kepenyse, todėl pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi, jo reikia skirti atsargiai. Galima apsvarstyti mažesnės palaikomosios dozės infuzavimą (žr. 4.4 ir 5.2 skyrius). Vaikų populiacija Deksmedetomidino saugumas ir veiksmingumas vaikams nuo 0 iki 18 metų neištirti. Turimi duomenys pateikiami 4.8, 5.1 ir 5.2 skyriuose, tačiau dozavimo rekomendacijų pateikti negalima. Vartojimo metodas Šio vaistinio preparato galima vartoti tik praskiedus ir tik infuzuoti į veną, naudojant infuzijos kontrolės prietaisą. Vaistinio preparato skiedimo prieš vartojant instrukcija pateikiama 6.6 skyriuje.

Stebėjimas Šis vaistinis preparatas skirtas vartoti tik intensyviosios terapijos skyriuje, operacinėse ir diagnostinių procedūrų metu. Kitomis sąlygomis šio vaistinio preparato skirti nerekomenduojama. Deksmedetomidino infuzijos metu turi būti nuolat stebima visų pacientų širdies veikla. Jei pacientas nėra intubuotas, būtina stebėti jo kvėpavimą, kadangi yra kvėpavimo slopinimo ir tam tikrais atvejais apnėjos rizika (žr. 4.8 skyrių). Pavartojus deksmedetomidino pabudimo laikas yra apytiksliai viena valanda. Vartojant deksmedetomidino ambulatoriškai, pacientą reikia toliau atidžiai stebėti bent vieną valandą (arba ilgiau, priklausomai nuo paciento būklės), gydytojo stebėsena turi trukti bent viena valanda ilgiau, siekiant užtikrinti paciento saugumą. Bendrosios atsargumo priemonės Deksmedetomidino negalima vartoti smūgine doze, o ITS vartoti įsotinamosios dozės nerekomenduojama. Dėl to vaistinio preparato skiriantis specialistas turi būti pasiruošęs kitų slopinamąjį poveikį sukeliančių vaistinių preparatų ūminei ažitacijos kontrolei arba procedūrų metu, ypač pirmosiomis infuzavimo valandomis. Procedūrinės sedacijos metu galima skirti nedidelę smūginę dozę kitų slopinamąjį poveikį sukeliančių vaistinių preparatų, jeigu būtina pagilinti slopinimą. Pastebėta, kad kai kurie deksmedetomidinu gydyti pacientai, reaguodami į stimuliavimą, tapdavo sužadinti ir budrūs. Jeigu nėra kitokių klinikinių požymių ir simptomų, tai neturi būti laikoma veiksmingumo stokos įrodymu. Deksmedetomidinas gilaus slopinimo paprastai nesukelia, pacientą galima lengvai pažadinti. Dėl šios priežasties deksmedetomidino netinka skirti pacientams, kurie minėto poveikio netoleruos, pvz., jei reikalingas nuolatinis gilus slopinimas. Deksmedetomidino neturi būti skiriama kaip bendrojo anestestetiko slopinimui sukelti prieš intubaciją ar raumenis atpalaiduojančių vaistinių preparatų skyrimo metu. Deksmedetomidinas nesukelia kai kuriems kitiems slopinamiesiems vaistiniams preparatams būdingo traukulius slopinančio poveikio, todėl pasireiškusių traukulių jis neslopins. Jeigu pacientui skiriama deksmedetomidino ir kitokių medžiagų, kurios sukelia slopinamąjį poveikį arba poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai, būtina imtis atsargumo priemonių, kadangi gali pasireikšti suminis poveikis. Deksmedetomidino nerekomenduojama skirti pacientų kontroliuojamam slopinimui. Duomenų nepakanka. Deksmedetomidino vartojant ambulatoriškai, pacientai iš gydymo įstaigos paprastai turėtų būti išleidžiami juos perduodant trečiosios šalies priežiūrai. Pacientams reikia patarti, kad nevairuotų ar susilaikytų nuo kitų pavojingų veiklų bei, jeigu įmanoma, vengtų kitų slopinimą galinčių sukelti medžiagų (pvz., benzodiazepinų, opioidų, alkoholio) atitinkamo laikotarpio metu, priklausomai nuo deksmedetomidino sukelto poveikio, procedūros, kitų kartu vartotų vaistinių preparatų, paciento amžiaus bei būklės. Deksmedetomidino reikia atsargiai skirti senyviems pacientams. Vyresni nei 65 metų amžiaus pacientai, kuriems procedūros metu skiriamas deksmedetomidinas, įskaitant jo įsotinamąją dozę, gali būti labiau linkę į hipotenziją. Reikia apsvarstyti dozės sumažinimą. Daugiau informacijos žr. 4.2 skyriuje. Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai bei atsargumo priemonės Deksmedetomidinas, sukeldamas centrinį simpatinę nervų sistemą slopinantį poveikį, mažina širdies susitraukimų dažnį ir kraujospūdį, tačiau, jei koncentracija yra didesnė, pasireiškia periferinė vazokonstrikcija ir hipertenzija (žr. 5.1 skyrių). Dėl šios priežasties deksmedetomidino netinka skirti pacientams, kurių širdies ir kraujagyslių sistema yra labai nestabili. Deksmedetomidino būtina atsargiai skirti pacientams, kuriems jau yra bradikardija. Duomenų apie deksmedetomidino poveikį pacientams, kurių širdies susitraukimų dažnis yra mažesnis kaip 60 kartų per minutę, yra labai nedaug, todėl jiems šio vaistinio preparato būtina skirti ypač atsargiai. Bradikardijos paprastai gydyti nereikia, tačiau ji dažniausiai praeina skyrus anticholinerginių preparatų ar sumažinus dozę, jei reikia. Pacientai, kurių fizinė būklė yra ypač gera, ir pacientai, kurių širdies susitraukimų dažnis ramybės metu yra mažas, gali būti ypač jautrūs alfa-2 receptorių agonistų sukeltai bradikardijai, buvo laikino sinusinio mazgo veiklos nutrūkimo atvejų. Be to, pranešta apie širdies veiklos nutrūkimo atvejus, dažnai prieš tai pasireikšdavo bradikardija ar atrioventrikulinė blokada (žr. 4.8 skyrių). Kraujospūdį mažinantis deksmedetomidino poveikis gali turėti didesnę reikšmę pacientams, kuriems jau yra hipotenzija (ypač nereaguojanti į kraujagysles sutraukiančias medžiagas), hipovolemija, lėtinė hipotenzija ar funkcinio rezervo sumažėjimas, ypač jei pacientui yra sunki skilvelių disfunkcija ar jis yra senyvas (tokiu atveju būtina ypatingai atidi priežiūra) (žr. 4.3 skyrių). Pasireiškus hipotenzijai, specifinio gydymo paprastai nereikia, tačiau, prireikus, vaistinio preparato skiriantis specialistas turi būti pasirengęs imtis veiksmų: mažinti dozę ir skirti skysčių bei (arba) kraujagysles sutraukiančių medžiagų. Pacientus, kurių periferinės autonominės nervų sistemos veikla yra sutrikusi (pvz., dėl nugaros smegenų pažeidimo), pradėjus gydyti deksmedetomidinu, hemodinaminiai pokyčiai gali būti didesni, todėl tokiems pacientams šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai. Laikina hipertenzija dažniausiai pasireikšdavo pavartojus įsotinamąją dozę ir būdavo susijusi su periferines kraujagysles sutraukiančiu deksmedetomidino poveikiu, todėl sukeliant ITS slopinimą įsotinamosios dozės vartoti nerekomenduojama. Paprastai hipertenzijos gydyti nereikia, bet gali būti naudinga mažinti nuolatinės infuzijos greitį. Esant didesnei koncentracijai pasireiškianti lokali vazokonstrikcija gali turėti didesnę reikšmę pacientams, kurie serga išemine širdies liga ar sunkia smegenų kraujagyslių liga, todėl tokius pacientus būtina atidžiai stebėti. Jei atsiranda miokardo ar smegenų išemijos požymių, būtina apsvarstyti dozės mažinimą arba vaistinio preparato vartojimo nutraukimą. Deksmedetomidiną reikia skirti atsargiai kartu atliekant spinalinę arba epidurinę anesteziją dėl galimai padidėjusios hipotenzijos ar bradikardijos rizikos. Pacientai, kurių kepenų funkcija sutrikusi Pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai, kadangi per didelė dozė gali didinti nepageidaujamų reakcijų ar per stipraus slopinamojo poveikio riziką bei prailginti poveikį (tai susiję su deksmedetomidino klirenso sumažėjimu). Pacientai, kuriems yra nervų sistemos sutrikimų Duomenų apie deksmedetomidino infuzavimą sunkiomis nervų sistemos ligomis sergantiems pacientams, pvz., patyrusiems galvos traumą ar po neurochirurginės operacijos, yra nedaug, todėl jiems šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai, ypač jei reikalingas gilus slopinimas. Deksmedetomidinas gali mažinti smegenų kraujotaką ir intrakranijinį spaudimą, todėl, renkantis gydymą, į tai būtina atsižvelgti. Kita Staigus alfa-2 agonistų vartojimo nutraukimas po ilgalaikio gydymo retai būdavo susijęs su nutraukimo reakcijomis. Jei netrukus po deksmedetomidino vartojimo nutraukimo pacientui atsiranda ažitacija ir hipertenzija, būtina pagalvoti apie galimą nutraukimo reakciją. Deksmedetomidinas gali sukelti hipertermiją, kuri gali būti atspari įprastiems šaldymo metodams. Jei pasireiškia ilgalaikis karščiavimas, kurio priežastis nežinoma, gydymą deksmedetomidinu būtina nutraukti, o pacientams, kuriems yra piktybinės hipertermijos rizika, jo vartoti nerekomenduojama. Pranešta apie necukrinio diabeto atvejus, susijusius su gydymu deksmedetomidinu. Jeigu pasireiškia poliurija, rekomenduojama nutraukti deksmedetomidino vartojimą ir ištirti natrio kiekį kraujo serume bei šlapimo osmoliariškumą. Šio vaistinio preparato kiekviename ml yra mažiau kaip 1 mmol (23 mg) natrio, t. y. jis beveik neturi reikšmės.

Saugumo duomenų santrauka Suaugusiųjų ITS (intensyviosios terapijos skyriuje) gydomų pacientų slopinimas Nepageidaujamos su deksmedetomidinu susijusios reakcijos, apie kurias dažniausiai pranešta, yra hipotenzija, hipertenzija ir bradikardija, jos pasireiškia atitinkamai maždaug 25 %, 15 % ir 13 % pacientų. Be to, hipotenzija ir bradikardija buvo dažniausiai pasireiškusios su deksmedetomidinu susijusios sunkios nepageidaujamos reakcijos, atsiradusios atitinkamai 1,7 % ir 0,9 % į atsitiktines imtis suskirstytų intensyviosios terapijos skyriuje (ITS) gydytų pacientų. Procedūrinė sedacija arba sąmoninga sedacija Dažniausios nepageidaujamos reakcijos, susijusios su procedūrinei sedacijai sukelti vartojamu deksmedetomidinu, pateikiamos žemiau. - Hipotenzija (55 % deksmedetomidino grupėje, palyginti su 30 % placebo grupėje). - Kvėpavimo slopinimas (38 % deksmedetomidino grupėje, palyginti su 35 % placebo grupėje). - Bradikardija (14 % deksmedetomidino grupėje, palyginti su 4 % placebo grupėje). Nepageidaujamų reakcijų santrauka lentelėje Duomenys apie toliau išvardytas nepageidaujamas reakcijas gauti apibendrinus klinikinių tyrimų duomenis. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip (dažniausi reiškiniai nurodomi pirmiausiai): labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1 000), labai retas (≥ 1/10 000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). 1 lentelė. Nepageidaujamos reakcijos Endokrininiai sutrikimai Dažnis nežinomas: necukrinis diabetas. Metabolizmo ir mitybos sutrikimai Dažni: hiperglikemija, hipoglikemija. Nedažni: metabolinė acidozė, hipoalbuminemija. Psichikos sutrikimai Dažnas: ažitacija. Nedažnas: haliucinacijos. Širdies sutrikimai Labai dažnas: bradikardija1, 2. Dažni: miokardo išemija ar infarktas, tachikardija. Nedažni: atrioventrikulinė blokada1, širdies išstumiamo kraujo tūrio sumažėjimas, širdies veiklos nutrūkimas1. Kraujagyslių sutrikimai Labai dažnas: hipotenzija1, 2, hipertenzija1, 2. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai Labai dažnas: kvėpavimo slopinimas2, 3. Nedažni: dispnėja, apnėja. Virškinimo trakto sutrikimai Dažni: pykinimas2, vėmimas, sausa burna2. Nedažnas: pilvo tempimas. Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai Dažni: nutraukimo sindromas, hipertermija. Nedažni: vaistinio preparato neveiksmingumas, troškulys. 1 Žr. poskyrį „Atrinktų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas“. 2 Nepageidaujamos reakcijos, kurios buvo stebimos ir procedūrinės sedacijos tyrimuose. 3 Dažnis „dažnas“ ITS slopinimo tyrimuose. Atrinktų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas Kliniškai reikšmingą hipotenziją ir bradikardiją reikia gydyti taip, kaip aprašyta 4.4 skyriuje. Reliatyviai sveikiems ne ITS deksmedetomidinu gydytiems pacientams bradikardija kartais sukeldavo sinusinio mazgo veiklos nutrūkimą ar sustojimą. Tokie simptomai praeidavo pakėlus kojas ar skyrus anticholinerginių preparatų, pvz., atropino ar glikopirolato. Pavieniais atvejais bradikardija pacientams, kuriems širdies susitraukimų dažnis jau buvo retas, progresavo iki asistolijos periodų. Be to, pranešta apie širdies veiklos nutrūkimo atvejus, dažnai prieš tai pasireikšdavo bradikardija ar atrioventrikulinė blokada. Hipertenzija buvo susijusi su įsotinamąja doze, todėl tokios reakcijos riziką galima sumažinti neskiriant įsotinamosios dozės arba sumažinant ją ar jos infuzavimo greitį. Vaikų populiacija Poveikis > 1 postnatalinio mėnesio vaikams (dauguma jų buvo po operacijos) tirtas vaistinio preparato vartojant ITS ne ilgiau kaip 24 valandas, gauti saugumo duomenys buvo panašūs į suaugusių žmonių saugumo duomenis. Duomenų apie naujagimių (28-44 gestacinių savaičių) gydymą yra labai nedaug, turima informacijos tik apie ≤ 0,2 μg/kg kūno svorio/val. palaikomosios dozės vartojimą. Mokslinėje literatūroje paskelbta apie vieną hipotermijos ir bradikardijos atvejį naujagimiui. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę ir pateikę pranešimo formą Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje https://vvkt.lrv.lt/lt/ nurodytais būdais.