Doxorubicin EBEWE

Padidėjęs jautrumas doksorubicinui, kitokiems antraciklinams ar antracendiono dariniams arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai. Nėštumo ir žindymo laikotarpis (žr. 4.6 skyrių). Vartojimo į veną kontraindikacijos Pacientai, kuriems yra aiškiai išreikštas kaulų čiulpų funkcijos slopinimas (įskaitant pacientus, kuriems yra padidėjęs polinkis į kraujavimą). Esant kardiopatologinei istorijai (nestabilioji krūtinės angina, progresuojantis širdies nepakankamumas, sunkios širdies aritmijos ir laidumo sutrikimai, ūminė uždegiminė kardiopatija, paskutinių 6 mėnesių laikotarpiu pasireiškęs miokardo infarktas, miokardiopatija). Pacientai, kuriems yra sunkus inkstų ir kepenų pakenkimas. Pacientai, kuriems anksčiau taikytas gydymas antraciklinu (pvz., epirubicinu, idarubicinu arba daunorubicinu) iki atitinkamos didžiausios kumuliacinės dozės. Ūminės infekcinės ligos. Vartojimas kartu su gyvosiomis ir gyvosiomis susilpnintomis vakcinomis (nuo geltonosios karštinės, vėjaraupių, juostinės pūslelinės, tymų, kiaulytės, raudonukės, tuberkuliozės, rotaviruso, gripo) arba praėję mažiau kaip 6 mėnesiai po skiepo (žr. 4.4 ir 4.5 skyrių). Vartojimo į šlapimo pūslę kontraindikacijos Invazinis navikas, įsiskverbęs į šlapimo pūslės sienelę. Šlapimo takų infekcija ir šlapimo pūslės uždegimas. Hematurija.

Reikiamą doksorubicino tirpalo dozę galima arba per 2 - 5 minutes sušvirkšti, arba suleisti į sistemą, kuria lašinamas 0,9 natrio chlorido arba 5 gliukozės injekcinis tirpalas arba natrio chlorido ir gliukozės injekcinių tirpalų mišinys. Paruoštą infuzinį tirpalą į veną sušvirkštus iš karto, didžiausia koncentracija kraujyje būna didesnė, negu suleidus į infuzinę sistemą, todėl gali pasireikšti sunkesnis toksinis poveikis širdžiai. Dozavimas Suaugusiems pacientams Monoterapija Dozavimas priklauso nuo vėžio rūšies, širdies ir kepenų funkcijos bei kartu vartojamų kitų chemoterapinių vaistinių preparatų. Gydant vien doksorubicinu, įprastinė rekomenduojama vienkartinė dozė yra 60 - 75 mg/m2 kūno paviršiaus. Ji leidžiama kas 3 savaitės į veną. Galima leisti dviem skirtingais būdais: visą dozę iš karto arba tris dienas iš eilės po 20 mg/m2 kūno paviršiaus. Galimas ir kitas dozavimas: kas savaitę į veną leisti 20 mg/m2 kūno paviršiaus dozę. Bendra didžiausia dozė neturi būti didesnė negu 450 - 550 mg/m2 kūno paviršiaus. Įrodyta, jog kas savaitę leidžiamo doksorubicino veiksmingumas yra toks pat, kaip leidžiamo kas 3 savaitės, tačiau toksinis poveikis širdžiai būna silpnesnis. Nors rekomenduojama kartą per savaitę leidžiama dozė yra 20 mg/m2 kūno paviršiaus dozė, tačiau objektyvią reakciją sukėlė ir 6 - 12 mg/m2 kūno paviršiaus dozė. Kompleksinis gydymas Kartu su kitais panašaus toksinio poveikio citostatikais reikia vartoti mažesnę doksorubicino dozę. Didžiausia bendra dozė. Jeigu pacientui švitinta mediastinumo sritis, jis serga širdies liga arba kartu gydomas dar ir toksinį poveikį širdžiai sukeliančiais ne antraciklinų grupės vaistiniais preparatais nuo vėžio, rekomenduojama bendra didžiausia dozė yra 450 mg/m2 kūno paviršiaus. Ypatingos populiacijos Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi Pacientams, kurių kepenų funkcija pažeista, doksorubicino dozę reikia mažinti. Jeigu bilirubino kiekis kraujo serume padidėjęs, reikia gydyti mažesne doze: jeigu jo yra 12 - 30 mg, reikia leisti pusę įprastinės dozės, jeigu  30 mg - ketvirtadalį įprastinės dozės. Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi, dozės paprastai mažinti nereikia. Pacientams, kuriems yra širdies sutrikimų rizika Žmonėms, kuriems toksinio poveikio širdžiai pasireiškimo rizika yra didesnė, vienkartinę doksorubicino dozę į veną reikia ne švirkšti, bet nepertraukiamai infuzuoti 24 valandas. Taip vartojant, toksinis poveikis širdžiai pasireiškia rečiau, o terapinis veiksmingumas nemažėja. Tokiems pacientams prieš kiekvieną infuziją būtina matuoti kairiojo širdies skilvelio išstūmimo frakciją. Didėjant bendrai suvartotai dozei, palaipsniui didėja ir kardiomiopatijos rizika. Bendros 450 -550 mg/m2 kūno paviršiaus dozės viršyti negalima. Pacientams, kurie serga širdies liga arba kurių širdies ar tarpusienio sritis buvo švitinta radioaktyviaisiais spinduliais, bendra dozė neturi būti didesnė kaip 400 mg/m2 kūno paviršiaus (būtina sekti tokių pacientų širdies funkciją, žr. 4.4 skyrių). Kartu su kitais vaistiniais preparatais nuo vėžio rekomenduojama doksorubicino dozė yra 50 -75 mg/m2 kūno paviršiaus. Kompleksinio gydymo metu dėl adityvaus poveikio galimas stipresnis mieloidinio audinio funkcijos slopinimas. Vaikų populiacija Vaikus reikia gydyti mažesne doze, kadangi jiems toksinio poveikio širdžiai, ypač uždelsto, rizika yra didesnė, todėl gydymo metu rekomenduojama sekti jų širdies funkciją. Galimas toksinis poveikis mieloidiniam audiniui, kuris stipriausias būna 10 - 14 dienomis po doksorubicino suleidimo. Po to kaulų čiulpų funkcija greitai atsigauna, kadangi vaikų, palyginti su suaugusiais žmonėmis, kaulų čiulpų rezervas yra didelis. Paviršinė šlapimo pūslės karcinoma, karcinoma savo buvimo vietoje Į šlapimo pūslę rekomenduojama steriliu kateteriu instiliuoti 50 mg doksorubicino dozę, atskiestą 50 ml izotoninio natrio chlorido tirpalo. Pradžioje tokią dozę reikia instiliuoti kas savaitę, vėliau - kas mėnesį. Optimali gydymo trukmė nenustatyta. Gydyti galima 6 - 12 mėnesių. Kadangi iš šlapimo pūslės į sisteminę kraujotaką doksorubicino patenka labai mažai, todėl didžiausios bendros dozės apribojimas, kurio būtina laikytis medikamento leidžiant į veną, netaikomas. Doksorubicino tirpalo leidžiant į veną, būtina saugoti, kad jo nepatektų šalia jos, kadangi gali pasireikšti lokali audinių nekrozė ir tromboflebitas. Doksorubicino tirpalą draudžiama leisti po oda, į raumenis ar subarachnoidinį tarpą arba ilgai infuzuoti į veną. Doksorubicino tirpalą sumaišius su heparinu arba 5-fluorouracilu, atsiranda nuosėdų, vadinasi, su jokiu vaistiniu preparatu jo maišyti negalima. Vartojimo metodas Leisti į veną arba vartoti į šlapimo pūslę.

Prieš pradedant gydyti doksorubicinu, turi būti išnykęs ankstesnio citotoksinio gydymo sukeltas ūminis toksinis poveikis (pvz., stomatitas, neutropenija, trombocitopenija, sisteminė infekcinė liga). Gydymas doksorubicinu reikalauja atidaus paciento ir jo laboratorinių tyrimų rodmenų sekimo. Prieš gydymą ir jo metu turi būti patikrinta kepenų ir inkstų funkcija (žr. 4.2 skyrių). Turi būti sekamas šlapimo rūgšties kiekis kraujyje ir, jeigu pasireiškia hiperurikemija, turi būti pradėtas pakankamas gydymas. Reikia imtis atitinkamų priemonių tam, kad kontroliuoti galimas sistemines infekcijas prieš pradedant gydymą. Doksorubicinas turi būti vartojamas tik saugios injekcijos į kraujagyslę būdu, kadangi injekcija šalia venos sukelia lokalią nekrozę ir tromboflebitą. Nutukusiems pacientams (> 130  idealaus kūno svorio) doksorubicino klirensas yra sumažėjęs (žr. 4.2 skyrių). Toksinis poveikis širdžiai Toksinio poveikio miokardui rizika gali būti padidėjusi po kartu ar anksčiau taikytos radioterapijos tarpuplaučio/perikardo srityje arba po gydymo kitomis galimai toksiškomis širdžiai medžiagomis, taip pat pacientams, kuriems yra konkrečios ligos sukelta klinikinė būklė, tokia, kaip anemija, leukeminis perikarditas ir (arba) miokarditas. Širdies funkcija turi būti atidžiai ištirta prieš pradedant gydymą ir atidžiai sekama jo metu, kad iki minimumo sumažinti toksinio poveikio širdžiai riziką, kuri taip pat yra nustatyta antraciklinams. Buvusi širdies liga ir ankstesnis gydymas antraciklinu didelėmis kumuliacinėmis dozėmis arba gydymas kitomis medžiagomis, galinčiomis sukelti toksinį poveikį širdžiai, yra padidėjusios doksorubicino sukelto toksinio poveikio širdžiai rizikos kofaktoriai. Vaikams ir paaugliams yra didesnė toksinio poveikio širdžiai, ypač vėlyvojo toksinio poveikio, rizika. Įrodyta, kad pacientėms moterims rizika yra didesnė, negu pacientams vyrams. Šio poveikio sekimui rekomenduojama tęsti kardiologinį tikrinimą. Dėl to prieš pradedant gydymą tokiems pacientams turi būti apsvarstytas gydymo doksorubicinu naudos ir rizikos santykis. Toksinis poveikis širdžiai gali pasireikšti dviem skirtingomis formomis: Ankstyvasis tipas yra nepriklausomas nuo dozės ir apibūdinamas nespecifiniais EKG pokyčiais (ST-T bangos pokyčiai, sinusinė tachikardija, supraventrikulinės ir ventrikulinės ekstrasistolės). Be to, buvo pranešta apie tachiaritmijas, įskaitant priešlaikinius skilvelių susitraukimus ir skilvelinę tachikardiją, bradikardiją, taip pat atrioventrikulinę ir Hiso pluošto kojytės blokadą. Šie simptomai paprastai nerodo vėlyvojo toksinio poveikio širdžiai ir yra kliniškai nereikšmingi. Daugumoje atvejų gydymas gali būti tęsiamas. Vėlyvasis tipas yra priklausomas nuo dozės ir pasižymi kumuliaciniu toksiniu poveikiu, pasireiškiančiu kaip kardiomiopatija. Ši reakcija paprastai formuojasi vėlyvuoju gydymo doksorubicinu kurso periodu arba per 2–3 mėn. po gydymo baigimo. Vis dėlto, tokių atvejų pastebėta dar vėliau (praėjus keliems mėnesiams arba metams po gydymo). Ji dažnai reiškiasi kaip kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas ir (arba) stazinio širdies nepakankamumo (SŠN) požymiais, tokiais, kaip dusulys, plaučių edema, periferinė edema, kardiomegalija ir hepatomegalija, oligurija, ascitas, krūtinplėvės (pleuros) eksudacija ir galopo ritmas. Taip pat pastebėta poūmių efektų, tokių kaip perikarditas ar miokarditas. Sunkiausia antraciklinų sukeliamos kardiomiopatijos forma yra gyvybei pavojingas SŠN, kuris reprezentuoja kumuliacinę dozę ribojantį vaistinio preparato toksinį poveikį. Kol nėra patikimo metodo ūminiam širdies nepakankamumui numatyti, antraciklinų sukelta kardiomiopatija gali būti siejama su užsitęsusiu QRS komplekso amplitudės sumažėjimu, sistolinio laiko I intervalo (PIP/KŠSIF) pailgėjimu už normalių ribų ir sumažėjusia žemiau išeities verčių, buvusių prieš gydymo pradžią, kairiojo širdies skilvelio išstūmimo frakcija (KŠSIF). Prieš gydymą ir jo metu turi būti atliekama EKG, echokardiografija ir daugiakadrinė radionuklidinė ventrikulografija (MUGA) bei nustatoma KŠSIF. Manoma, kad ankstyva doksorubicino sukelto miokardo pakenkimo diagnozė yra svarbi farmakologinio gydymo naudai. Rekomenduojamas gydymas rusmenės glikozidais, diuretikais, taip pat druskos ribojimas bei lovos režimas. Širdies nepakankamumo pasireiškimo galimybė, kurio dažnis nuo kumuliacinės 300 mg/m2 kūno paviršiaus dozės yra maždaug 1–2 , kumuliacinę dozę didinant iki 450–550 mg/m2 kūno paviršiaus, didėja lėtai. Nuo didesnių dozių širdies nepakankamumo pasireiškimo rizika didėja staigiai, todėl didžiausios kumuliacinės 550 mg/m2 kūno paviršiaus dozės viršyti nerekomenduojama. Tarp kitų toksinio poveikio širdžiai rizikos faktorių yra aktyvios ir latentinės širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, anksčiau ar kartu taikomas tarpusienio ir perikardo srities švitinimas radioaktyviais spinduliais, ankstesnis gydymas kitais antraciklinais ar antracendionais, vartojimas kartu su vaistiniais preparatais, kurie gali slopinti širdies pajėgumą susitraukti (pvz., trastuzumabas), ir vyresnis kaip 70 metų amžius. Tokiais atvejais turi būti neviršijama bendra 400 mg/m2 kumuliacinė dozė suaugusiesiems. Pacientų, kurie gauna dideles kumuliacines dozes ir tokių, kuriems yra rizikos faktorių, širdies funkcija turi būti atidžiai sekama. Vis dėlto, doksorubicinas gali sukelti toksinį poveikį širdžiai esant mažoms kumuliacinėms dozėms ir net jeigu rizikos faktorių galėjo nebūti numatyta. Tikėtina, kad toksinis doksorubicino ir kitokių antraciklinų ar antracendionų poveikis būna suminis. Antraciklinų, įskaitant doksorubiciną, negalima skirti kartu su kitais kardiotoksiniais vaistiniais preparatais, nebent atidžiai stebima paciento širdies veikla (žr. 4.5 skyrių). Pacientams, kuriems antraciklinai skiriami po gydymo kitais kardiotoksinį poveikį sukeliančiais vaistiniais preparatais, ypač tokiais, kurių ilgas pusinės eliminacijos laikas, pvz., trastuzumabo, yra didesnė toksinio poveikio širdžiai išsivystymo rizika. Trastuzumabo pusinio gyvavimo laikas yra maždaug 28-38 paros, tačiau ši veiklioji medžiaga kraujotakoje išlieka iki 27 savaičių po gydymo nutraukimo. Dėl to reikia vengti skirti antraciklinų iki 27 savaičių po trastuzumabo nutraukimo. Jeigu antraciklinų skiriama anksčiau negu praėjus 27 savaitėms, rekomenduojama atidžiai stebėti širdies funkciją. Kaulų čiulpų funkcijos slopinimas Kaip ir kitos citotoksinės medžiagos, doksorubicinas gali slopinti kaulų čiulpų funkciją. Prieš kiekvieną gydymo ciklą ir jo metu reikia atlikti kraujo tyrimus, įskaitant leukogramą. Svarbiausias doksorubicino toksinis poveikis kraujui ir dažniausias ūminis dozę ribojantis toksinis poveikis yra nuo dozės dydžio priklausoma laikina leukopenija ir (arba) neutropenija. Leukopenija ir neutropenija (paprastai laikinos) yra sunkesnės taikant didelės dozės programą ir pasiekia savo žemiausią lygmenį 10 – 14 parą po gydymo, o 21-ąją parą kraujo rodmenys dažniausiai jau būna sunormalėję. Gali pasireikšti trombocitopenija ir anemija. Sunkaus kaulų čiulpų funkcijos slopinimo klinikinės pasekmės yra karščiavimas, infekcija, sepsis (septicemija), septinis šokas, kraujavimas, audinių hipoksija arba mirtis. Retai gauta pranešimų apie antrinės leukemijos (kartu su priešleukemine faze arba be jos) pasireiškimą pacientams, kurie buvo gydomi antraciklinais, įskaitant doksorubiciną. Antrinė leukemija pasireiškia dažniau, jei antraciklinų vartojama kartu su DNR pažeidžiančiomis antinavikinėmis medžiagomis arba gydymu radioaktyviaisiais spinduliais, pacientai pirmiau buvo gydyti didelėmis citotoksinių medžiagų dozėmis arba yra labai didelės antraciklinų dozės. Tokių leukemijos atvejų latentinis periodas gali trukti 1–3 metus. Virškinimo trakto sutrikimai Doksorubicinas gali sukelti vėmimą. Paprastai netrukus po gydymo pradžios pasireiškia mukozitas ar stomatitas ir gali sunkiais atvejais progresuoti į gleivinės išopėjimą per kelias dienas. Dauguma pacientų išgyja nuo šio šalutinio poveikio trečią gydymo savaitę. Kepenų funkcija Doksorubicinas yra šalinamas daugiausia su tulžimi. Prieš gydymą doksorubicinu ir gydymo metu reikia matuoti bendro bilirubino kiekį kraujo serume. Pacientams, kurių organizme bilirubino kiekis padidėjęs, paprastai yra sumažėjęs klirensas ir padidėjęs toksiškumo laipsnis. Tokiais atvejais yra rekomenduojama sumažinti dozę (žr. 4.2 skyrių). Pacientų, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, doksorubicinu gydyti negalima (žr. 4.3 skyrių). Odos reakcijos injekcijos vietoje Po injekcijos į smulkią veną ar pakartotinės injekcijos į tą pačią veną gali įvykti venos sklerozė. Griežtas rekomenduojamo vartojimo metodo laikymasis sumažina flebito/ tromboflebito riziką injekcijos vietoje (žr. 4.2 skyrių). Injekcijos į veną metu doksorubicino patekimas šalia venos (ekstravazacija) gali sukelti lokalų skausmą, sunkų audinių pakenkimą (pūslių atsiradimą, sunkų celiulitą), nekrozę ir tromboflebitą. Aštrus skausmas arba deginimas aplink infuzinę adatą rodo ekstravazaciją. Jeigu įvyksta ekstravazacija, reikia nedelsiant nutraukti injekciją ar infuziją. Kaniulė turi būti trumpam paliekama, kad ją pašalinti po greito išsiurbimo. Praėjus ne daugiau kaip 6 valandoms po ekstravazacijos yra rekomenduojama infuzuoti į veną deksrazoksano (kaip dozuoti ir kitą informaciją žr. deksrazoksano PCS). Tais atvejais, kur deksrazoksanas yra kontraindikuotinas, yra rekomenduojama lokaliai vartoti 99 DMSO (dimetilsulfoksido) ant ploto, kuris yra dvigubai didesnis už paveiktą plotą (4 lašai 10 cm2 odos paviršiaus) ir tai kartoti 3 kartus per parą 14 parų. Jeigu būtina, reikia turėti galvoje audinių pašalinimą. Dėl kontrastuojančio mechanizmo, plotas turi būti šaldomas, pvz., kad sumažinti skausmą, nuosekliai su DMSO taikymu (kraujagyslių sutraukimas prieš kraujagyslių išplėtimą). Kitos priemonės mokslinėje literatūroje yra ginčytinos ir neapibrėžtos vertės. Kita Doksorubicinas gali stiprinti kitokio antinavikinio gydymo toksinį poveikį. Gali būti pablogintas ciklofosfamido sukeltas hemoraginis cistitas ir paskatintas 6-merkaptopurino toksinis poveikis kepenims. Be to, buvo pranešta, kad doksorubicinas stiprina švitinimo radioaktyviaisiais spinduliais sukeltas toksines miokardo, gleivinės, odos ir kepenų toksines reakcijas. Pavieniais atvejais gali pasireikšti tromboflebitas, tromboembolijos atvejai, įskaitant plaučių emboliją (kartais mirtiną). Naviko irimo sindromas Doksorubicinas dėl ekstensyvaus purinų katabolizmo, susijusio su vaistinio preparato sukeltu greitu navikinių ląstelių irimu (naviko irimo sindromu), gali sukelti hiperurikemiją. Pradėjus gydyti doksorubicinu, reikia tirti šlapimo rūgšties, kalio, kalcio, fosforo ir kreatinino kiekį kraujyje. Hidracija, šlapimo šarminimas ir hiperurikemijos profilaktika alopurinoliu gali sumažinti galimas naviko irimo sindromo komplikacijas. Papildomi įspėjimai ir atsargumo priemonės dėl kitų vartojimo būdų Vartojimas į šlapimo pūslę Doksorubicino vartojimas į šlapimo pūslę gali sukelti cheminio cistito simptomus (t. y. skausmingą šlapinimąsi, padidėjusį šlapimo kiekį, skausmingą ir apsunkintą šlapinimąsi, kraują šlapime, šlapimo pūslės diskomfortą, šlapimo pūslės sienelės nekrozę) ir šlapimo pūslės susitraukimą. Specialus atidumas būtinas tuo atveju, jeigu yra kateterizavimą apsunkinančių sutrikimų (t. y. šlaplės obstrukcija, sukelta šlapimo pūslės naviko invazijos). Skiepijimas Pacientams, kurių imuninės sistemos veikla sutrikusi po chemoterapijos, įskaitant po doksorubicino vartojimo, gyvųjų ar susilpnintų gyvųjų vakcinų vartojimas gali sukelti sunkių infekcijų, kurios gali būti mirtinos. Pacienų, gydomų doksorubicinu, negalima skiepyti gyvosiomis vakcinomis (žr. 4.3 ir 4.5 skyrių). Negyvosiomis ir inaktyvuotomis vakcinomis skiepyti galima, tačiau tokių vakcinų poveikis gali būti sumažėjęs. Šio vaistinio preparato kiekviename ml yra mažiau kaip 1 mmol (23 mg) natrio, t. y. jis beveik neturi reikšmės.

Toliau pateiktos nepageidaujamos reakcijos, apie kurias buvo pranešta vartojant doksorubicino, yra išvardytos pagal MedDRA organų sistemų klases ir dažnį. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1000), labai retas (< 1/10 000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Organų sistemų klasė | Labai dažnas | Dažnas | Nedažnas | Retas | Labai retas | Dažnis nežinomas Infekcijos ir infestacijos | Infekcijos. | Sepsis/septicemija. | Septinis šokas. | | | Gerybiniai, piktybiniai ir nepatikslinti navikai (tarp jų cistos ir polipai) | | | Ūminė limfocitinė leukemija, ūminė mieloidinė leukemija. | | | Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai | Kaulų čiulpų funkcijos slopinimas, leukopenija, neutropenija, anemija, trombocitopenija, audinių hipoksija ar nekrozė, su karščiavimu susijusi (febrilinė) neutropenija. | | Antrinė mieloidinė leukemija. | | | Imuninės sistemos sutrikimai | | | | Akių vokų ir liežuvio angioneurozinė edema su kvėpavimo pablogėjimu. | Anafilaksija. | Anafilaksinė reakcija. Metabolizmo ir mitybos sutrikimai | Nevalgumas. | Dehidracija. | | | Hiperurikemija | Naviko lizės sindromas (žr. 4.4 skyrių). Akių sutrikimai | | Konjunktyvitas. | | | | Keratitas, ašarojimas Širdies sutrikimai | | Toksinis poveikis širdžiai, pvz., kardiomiopatij, sinusinė tachikardija, tachiaritmija, bradikardija, stazinis širdies nepakankamumas. | | | Atrioventrikulinė blokada, Hiso pluošto kojytės blokada. | Kraujagyslių sutrikimai | Tromboflebitas. | Flebitas, kraujavimas. | Tromboembolija. | | Šokas. | Karščio pylimas. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai | | | | Kvėpavimo pablogėjimas, nosies gleivinės pabrinkimas, dažnas kvėpavimas, dusulys, spindulinis pneumonitas | | Virškinimo trakto sutrikimai | Pykinimas/ vėmimas, mukozitas, stomatitas, viduriavimas. | Ezofagitas, pilvo skausmas ar deginimo pojūtis. | Virškinimo trakto kraujavimas, kolitas, erozinis gastritas, nekrozuojantis kolitas, erozinis gastritas, nekrozuojantis kolitas, kartais su sunkiomis infekcijomis doksorubicino vartojimo kartu su citarabinu atveju. | | Erozijos, burnos gleivinės spalvos pokytis. | Odos ir poodinio audinio sutrikimai | Lokalus toksinis poveikis, onicholizė, egzantema, paraudimas, jautrumas šviesai, delnų ir padų eritrodizestezijos sindromas, alopecija. | Niežulys, švitinto odos ploto jautrumo padidėjimas („švitinimo prisiminimo reakcijos“ sindromas), odos ir nagų hiperpigmentacija, dilgėlinė. | | | Galūnių paraudimas. | Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai | | | | | Generalizuota miastenija. | Sąnarių skausmas. Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai | | Cheminis cistitas po doksorubicino vartojimo į šlapimo pūslę (susijęs su dizurija, poliakiurija, hematurija, poliurija, nokturija, strangurija, nekrozėmis, šlapimo pūslės spazmais). | | | | Raudonos spalvos šlapimas 1-2 parą po vaistinio preparato pavartojimo, ūminis inkstų nepakankamumas. Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai | | | | | Amenorėja, oligospermija, azoospermija. | Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai | Karščiavimas, astenija, šiurpulys. | Infuzijos vietos reakcija. | | | Bendrasis negalavimas/ silpnumas. | Venos sklerozė (žr. 4.4 skyrių). Tyrimai | Besimptomis kairiojo širdies skilvelio išstūmimo frakcijos sumažėjimas, nenormali EKG, nenormalus transaminazių aktyvumas, kūno svorio padidėjimasa. | | | | | a Ankstyvos stadijos krūties vėžiu sergančioms moterims, kurioms taikomas pagalbinis gydymas doksorubicinu (NSABP B-15-tyrimas) Gydant doksorubicinu pasireiškęs nepageidaujamas poveikis dažniausiai yra laikinas. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, tiesiogiai užpildę pranešimo formą internetu Tarnybos Vaistinių preparatų informacinėje sistemoje https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/nrvSpecialist arba užpildę Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (ĮNR) formą, kuri skelbiama https://www.vvkt.lt/index.php?1399030386, ir atsiųsti elektroniniu paštu (adresu [email protected]).