Finlepsin

Gydyti pradedama mažomis individualiai skirtomis dozėmis atsižvelgiant į simptomų pobūdį bei jų sunkumą. Vėliau dozė palaipsniui didinama, kol pasiekiamos veiksmingiausios palaikomosios dozės. Dozę reikėtų skirti atsižvelgiant į vaistinio preparato kiekį plazmoje, ypač jei pacientas vartoja kelis vaistinius preparatus. Gydant epilepsiją, paprastai reikia tokios karbamazepino dozės, kad bendra jo koncentracija plazmoje būtų maždaug 4-12 µg/ml (17-50 mikromolių/l) (žr. 4.4 skyrių). Ji atitinka 400-1200 mg paros dozę. Paros dozė negali būti didesnė kaip 1600 mg, nes didesnės dozės gali sukelti daugiau šalutinių reakcijų. Paros dozė paprastai suvartojama per 1-2 kartus valgant arba po valgio užsigeriant vandeniu. Pailginto atpalaidavimo tabletes taip pat galima gerti ištirpinus jas vandenyje, nes pailgintas atpalaidavimas išlieka ir suspensijoje. Pacientams, sergantiems sunkia širdies ir kraujagyslių liga, kepenų liga, kai pažeisti inkstai, taip pat senyvo amžiaus pacientams gali užtekti mažesnės dozės. Be to, kai kuriems pacientams kartais būtina dozė gali gerokai skirtis nuo rekomenduojamos pradinės ir palaikomosios dozių, pvz., suaktyvėjus metabolizmui dėl kepenų fermentų indukcijos arba vaistų sąveikos, kai gydoma keliais preparatais. Dozavimo rekomendacijos Epilepsijos gydymas Epilepsija paprastai gydoma vien karbamazepinu (monoterapija). Keičiant gydymą, karbamazepinas pradedamas vartoti palaipsniui mažinant anksčiau vartoto vaistinio preparato dozę. Epilepsijos gydymas paprastai trunka ilgai. Jį galima baigti tik tada, jei 2-3 metus nebebūna priepuolių. Gydymas baigiamas per 1-2 metus iš lėto mažinant dozę. Vaikai “išauga iš savo dozės”, nes jiems augant didėja kūno svoris, todėl dozės mažinti nereikia – ji savaime tampa mažesnė, bet EEG rodmenys neturi blogėti. Pacientai | Pradinė dozė | Palaikomoji dozė 6-10 metų vaikai | 200 mg vakare (arba po 100 mg rytą ir vakare) | 200 mg rytą ir 200-400 mg vakare 11-15 metų vaikai | 200 mg vakare (arba po 100 mg rytą ir vakare) | 200-400 mg rytą ir 400-600 mg vakare Suaugę žmonės ir vyresni negu 15 metų vaikai | 200-400 mg vakare (arba po 100-200 mg rytą ir vakare) | 200-600 mg rytą ir 400-600 mg vakare Jaunesni kaip 6 metų vaikai Karbamazepino pailginto atpalaidavimo tabletės netinka jaunesniems kaip šešerių metų vaikams (reikėtų vartoti kitų karbamazepino preparatų). Idiopatinės ar dėl išsėtinės sklerozės atsiradusios trišakio nervo neuralgijos (tipinės ar atipinės) ar idiopatinės liežuvinio ryklės nervo neuralgijos gydymas Įprasta pradinė karbamazepino paros dozė yra 200-400 mg. Senyviems ir vaistinio preparato poveikiui jautresniems pacientams gali užtekti mažesnės pradinės dozės. Dozė didinama iki tol, kol paciento nevargina skausmas. Dažniausiai paros dozė yra 400-800 mg, išgeriama per 1-2 kartus. Šią dozę, jei pacientui neskauda, galima palaipsniui mažinti, o po kelių savaičių, jei skausmo priepuoliai nesikartoja, vaistinio preparato vartojimą reikia nutraukti. Jeigu vėl pradeda skaudėti, skiriama ankstesnė palaikomoji dozė. Alkoholio nutraukimo sindromo gydymas Vidutinė paros dozė yra 600 mg (200 mg rytą ir 400 mg vakare). Sunkiais atvejais pradinę dozę galima didinti iki 1200 mg per parą. Nepatariama karbamazepino vartoti kartu su raminamaisiais arba migdomaisiais vaistiniais preparatais, bet jį galima skirti su kitais preparatais, kurie paprastai vartojami alkoholio abstinencijai gydyti. Karbamazepino kiekis kraujyje turi būti nuolat tiriamas. Dėl šalutinio poveikio centrinei ir periferinei nervų sistemai, tokius pacientus reikia stebėti ypač atidžiai. Gydymas baigiamas po 7-10 dienų, palaipsniui mažinant dozę. Skausmingos diabetinės neuropatijos gydymas Vidutinė paros dozė yra 600 mg (200 mg rytą ir 400 mg vakare). Išskirtiniais atvejais paros dozė gali būti didinama iki 1200 mg (du kartus per parą po 600 mg). Pastaba. Pacientams, sergantiems sunkiomis širdies ir kraujagyslių, kepenų ir inkstų ligomis bei senyviems pacientams reikia skirti mažesnes dozes. Dvipolio afektinio sutrikimo epizodų profilaktika, kai netinka ličio preparatai Pradinė dozė yra 200-400 mg per parą. Šios dozės paprastai pakanka ir gydymui palaikyti, bet prireikus ją galima didinti iki 800 mg. Norint išvengti dvipolio afektinio sutrikimo paūmėjimų, gydymo trukmė ilgesnė. Išskirtiniais atvejais (kai dvipolio afektinio sutrikimo profilaktikai nepakanka vien ličio) kartu su ličio preparatais skiriama karbamazepino. Tokiais atvejais, norint išvengti vaistinių preparatų sąveikos, karbamazepino koncentracija plazmoje turėtų būti mažesnė nei 8 µg/ml, o ličio skiriama mažomis dozėmis (0,3-0,8 mval/l). Kartu skirti neuroleptikų negalima. Juos reikia baigti vartoti mažiausiai prieš aštuonias savaites iki pradedant vartoti karbamazepiną. Kinų ir tailandiečių kilmės pacientus prieš pradedant gydymą, jei įmanoma, reikia patikrinti dėl HLA-B*1502, nes šis alelis gali išprovokuoti karbamazepino sukeltą Stevens-Johnson sindromą (žr. informaciją apie genetinius tyrimus ir odos reakcijas skyriuje „Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės).

Karbamazepino galima vartoti tik prižiūrint gydytojui. Karbamazepino galima skirti tik kritiškai įvertinus gydymo naudos ir galimo žalingo vaistinio preparato poveikio santykį. Būtina atidžiai stebėti pacientus, sergančius širdies, kepenų arba inkstų funkcijos sutrikimu, taip pat tuos žmones, kuriems kitokie vaistiniai preparatai buvo sukėlę nepageidaujamą poveikį kraujodarai arba kurie anksčiau nebaigė gydymo karbamazepinu kurso. Poveikis kraujodarai Pacientams, vartojantiems karbamazepino, gali atsirasti agranulocitozė ir aplazinė anemija. Kadangi šis nepageidaujamas poveikis pasireiškia labai retai, sunku nustatyti karbamazepino sukeliamo pavojaus mastą. Agranulocitozė pasireiškia maždaug 4,7, aplazinė anemija – 2 pacientams iš milijono per metus. Žmonėms, vartojantiems karbamazepino, dažnai trumpam ar ilgam sumažėja trombocitų ar leukocitų kiekis. Dažniausiai tokia reakcija yra laikina ir nerodo prasidedančios aplazinės anemijos ar agranulocitozės. Prieš pradedant vartoti karbamazepino, reikia atlikti išsamų kraujo tyrimą, nustatyti trombocitų, retikulocitų ir geležies kiekį plazmoje, ir gydymo metu minėtus tyrimus reguliariai kartoti. Jeigu leukocitų ar trombocitų yra mažai arba jų kiekis sumažėjo gydymo metu, reikia nuolat atidžiai stebėti ligonio būklę ir kiekybinę kraujo ląstelių sudėtį (žr. skyrių „Nepagaidaujamas poveikis“). Vis dėlto, jei pasireiškia sunki, progresuojanti arba lydima klinikinių reiškinių (pvz., karščiavimas arba gerklės skausmas) leukopenija, gydymą karbamazepinu reikia nutraukti. Gydymą karbamazepinu reikia nutraukti, jei pasireiškia bet kokie reikšmingo kaulų čiulpų slopinimo požymiai. Pacientus arba jų artimuosius reikia informuoti apie galimus ankstyvuosius toksinio poveikio kraujodarai požymius ir simptomus, taip pat apie odos arba kepenų pažeidimo reakcijas. Jeigu prasideda karščiavimas, atsiranda gerklės skausmas, bėrimas, opos burnoje, lengvai sukeliamos mėlynės, petechijos arba hemoraginė purpura, ligonis privalo nedelsdamas kreiptis į gydytoją. Sunkios odos reakcijos Gauta pranešimų apie sunkias, su gydymu karbamazepinu susijusias, kartais mirtį sukeliančias, odos reakcijas, įskaitant toksinę epidermio nekrolizę (TEN) ir Stevens-Johnson sindromą (SJS). Apskaičiuotas tokių reakcijų pasireiškimo dažnis populiacijose, kuriose vyrauja kaukaziečių rasė, yra 1-6 iš 10000 naujų vartotojų, bet kai kuriose Azijos šalyse nustatyta rizika yra 10 kartų didesnė. Daugėja įrodymų apie įvairių HLA alelių reikšmę pacientų polinkiui nepageidaujamoms reakcijoms, kurioms svarbus imunitetas (žr. skyrių „Dozavimas ir vartojimo metodas“). Pacientus reikia įspėti apie galimus požymius bei simptomus ir atidžiai sekti dėl odos reakcijų atsiradimo. Didžiausia SJS ir TEN atsiradimo rizika yra pirmaisiais gydymo mėnesiais. Jei atsiranda SJS arba TEN simptomai arba požymiai (pvz., progresuojantis odos bėrimas, dažnai su pūslėmis arba gleivinės pažeidimais), gydymą karbamazepinu reikia nutraukti. Pacientus, kuriems pasireiškė sunkios dermatologinės reakcijos, gali prireikti hospitalizuoti, kadangi šios reakcijos gali būti pavojingos gyvybei ir gali būti mirtinos. Geriausi rezultatai, gydant SJS ir TEN, pasiekiami anksti diagnozavus bei nedelsiant nutraukus įtariamo vaistinio preparato vartojimą. Ankstyvas vartojimo nutraukimas yra susijęs su geresnėmis prognozėmis. Jeigu pacientui vartojant karbamazepino atsirado SJS arba TEN, gydymo karbamazepinu šiam pacientui atnaujinti niekada negalima. HLA-A*3101 alelis europiečių kilmės ir japonų populiacijose Kai kurie duomenys rodo, kad europiečių kilmės asmenims ir japonams HLA-A*3101 alelis susijęs su karbamazepino sukeltomis nepageidaujamomis odos reakcijomis, įskaitant SJS, TEN, odos išbėrimą kartu su eozinofilija dėl vaistų (DRESS sindromas) arba lengvesnę ligą ūminę išplitusią egzanteminę pustuliozę ir makulopapulinį išbėrimą (žr. skyrių „Nepageidaujamas poveikis“). HLA-A*3101 alelio dažnis įvairiose populiacijose labai skiriasi. Jo dažnis Europos populiacijose yra 2-5%, japonų populiacijoje apie 10%. Minėtas alelių dažnis atitinka procentinę dalį specifinių populiacijų atstovų chromosomų, kurios turi šį alelį, vadinasi, procentinė dalis specifinių populiacijų atstovų, kurie šio alelio kopiją turi bent vienoje iš jų dviejų chromosomų (t. y. „nešiojimo dažnis“), yra beveik dvigubai didesnė nei alelio dažnis. Dėl šios priežasties procentinė dalis pacientų, kuriems rizika gali būti padidėjusi, yra beveik dviguba, nei alelių paplitimo dažnis. HLA-A*3101 alelio nešiojimas gali padidinti karbamazepino sukeliamų odos reakcijų (dažniausiai nestiprių) rizikos dažnį nuo 5% bendroje populiacijoje iki 26% europiečių kilmės asmenims; jo nebuvimas riziką gali sumažinti 5-3,8%. Duomenų, palaikančių rekomendaciją nustatyti HLA-A*3101 alelio nešiojimą pacientams prieš pradedant juos gydyti karbamazepinu, nepakanka. Europiečių ar japonų kilmės asmenis, kurie yra nustatyti HLA-A*3101alelio nešėjai, karbamazepinu galima gydyti tuomet, jeigu manoma, kad tokio gydymo nauda viršija galimą riziką. HLA-B*1502 alelis kinų Han, tailandiečių ir kitose Azijos populiacijose Yra įrodyta, kad HLA-B*1502, esantis kinų ir tailandiečių kilmės asmenų organizme, kuomet jie vartoja karbamazepiną, yra stipriai susijęs su sunkių odos reakcijų atsiradimo rizika, vadinamu Stevens-Johnson sindromu (SJS) ir toksinės epidermio nekrolizės (TEN) išsivystymo rizika. HLA-B*1502 alelio nešiotojų dažnis kinų Han ir tailandiečių populiacijose yra apie 10%. Todėl šie asmenys prieš pradedant gydymą karbamazepinu, jei įmanoma, turi būti patikrinti, ar neturi šio alelinio geno (žr. skyrių „Dozavimas ir vartojimo metodas“). Jei testas yra teigiamas, karbamazepino vartoti negalima, nebent nėra kito terapinio pasirinkimo. Pacientams, neturintiems HLA-B*1502, rizika SJS išsivystymui yra maža, nors retais atvejais reakcijos gali pasireikšti. Kai kurie duomenys rodo, kad kitose Azijos populiacijose yra padidėjusi su karbamazepinu susijusi toksinės epidermio nekrolizės (TEN) ir Stevens-Johnson sindromo (SJS ) rizika. Dėl šio alelio nešėjų dažnio kitose Azijos gyventojų populiacijose (pvz., daugiau kaip 15% Filipinų ir Malaizijos gyventojų) gali būti sprendžiama dėl HLA-B*1502 alelio nešiojimo rizikingose populiacijose nustatymo. HLA-B*1502 alelio dažnis nereikšmingas europiečių, afrikiečių, ispanų kilmės populiacijose, taip pat japonams ir korėjiečiams (<1%). Kiti odos pažeidimai Taip pat gali pasireikšti nesunki odos reakcija, pvz., izoliuota makulinė arba makulopapulinė egzantema, kuri dažniausiai būna laikina ir žalos nesukelia. Ji paprastai praeina per kelias dienas ar savaites vartojant tokią pačią dozę arba ją sumažinus. Pradinius daug sunkesnio odos pažeidimo simptomus gali būti sunku atskirti nuo lengvo laikino pažeidimo, todėl ligonį reikia atidžiai stebėti ir, jeigu tęsiant gydymą pažeidimas sunkėja, nedelsiant nutraukti vaistinio preparato vartojimą Nustatyta, kad HLA-A*3101 alelis yra susijęs su lengvesnėmis karbamazepino sukeliamomis nepageidaujamomis odos reakcijomis. Remiantis šiuo aleliu, galima numatyti su karbamazepino vartojimu susijusių tokių reakcijų, pavyzdžiui, padidėjusio jautrumo vaistiniams preparatams nuo traukulių sindromo arba nesunkaus išbėrimo (makulopapulinio išbėrimo). Vis dėl to duomenų, kad remiantis HLA-B*1502 alelio buvimu būtų galima numatyti minėtų odos reakcijų riziką, negauta. Padidėjusio jautrumo reakcijos Vartojant karbamazepimą, buvo pranešta apie I tipo (greitas) padidėjusio jautrumo reakcijas, įskaitant išbėrimą, niežulį, dilgėlinę, angioneurozinę edemą ir pranešimus apie anafilaksiją. Jei po gydymo Finlepsin pacientui pasireiškia šios reakcijos, vartojimą reikia nutraukti ir paskirti kitą gydymą. Karbamazepinas gali sukelti padidėjusio jautrumo reakcijas, tame tarpe vaistinio preparato sukeltą odos išbėrimą su eozinofilija ir sisteminiais simptomais (DRESS sindromą) ir vėlyvuosius daugelio organų padidėjusio jautrumo sukeltus sutrikimus, pasireiškiančius išbėrimu, vaskulitu, limfadenopatija, pseudolimfoma, artralgija, leukopenija, eozinofilija, hepatomegalija ir splenomegalija, nenormaliais kepenų fermentų aktyvumo tyrimo rodmenimis ir nykstančio tulžies latako sindromu (intrahepatinių tulžies latakų destrukcija ir išnykimu), tokie simptomai gali pasireikšti įvairiais deriniais. Gali būti pažeisti ir kiti organai (pvz., plaučiai, inkstai, kasa, miokardas, gaubtinė žarna). Žr. 4.8 skyrių. Nustatyta, kad HLA-A*3101 alelis yra susijęs su padidėjusio jautrumo sindromo, įskaitant makulopapulinį išbėrimą, atsiradimu. Pacientus, kurie turi išreikštas padidėjusio jautrumo reakcijas karbamazepinui, reikia įspėti, kad 25-30% tokių pacientų gali pasireikšti padidėjusio jautrumo reakcijos okskarbazepinui. Gali būti kryžminis jautrumas tarp karbamazepino ir kitų antiepilepsinių vaistinių preparatų (pvz., fenitoino, primidono ir fenobarbitalio). Jeigu pasireiškia simptomai, susiję su padidėjusio jautrumo reakcijomis, karbamazepino vartojimą reikia nedelsiant nutraukti. Epilepsijos priepuoliai Jeigu ligoniui pasireiškia mišrūs priepuoliai, kurių metu būna ir tipinių, ir netipinių absansų, karbamazepino reikia vartoti labai atsargiai, kadangi priepuoliai gali paūmėti. Ligai paūmėjus, karbamazepino vartojimą reikia nutraukti. Traukuliai gali padažnėti pereinant nuo geriamosios vaistinio preparato formos prie žvakučių. Kepenų funkcija Pacientams, ypač pagyvenusiems ir sirgusiems kepenų ligomis, prieš pradedant vartoti karbamazepino reikia atlikti kepenų veiklos tyrimus ir reguliariai juos kartoti gydymo metu. Jeigu kepenų funkcija dar labiau sutrinka arba paūmėja kepenų liga, karbamazepino vartojimą reikia nedelsiant nutraukti. Inkstų funkcija Prieš pradedant vartoti karbamazepino ir gydymo metu rekomenduojama periodiškai atlikti klinikinį šlapimo tyrimą bei nustatyti urėjos koncentraciją kraujyje. Hiponatremija Žinoma, kad vartojant karbamazepino gali pasireikšti hiponatremija. Jei pacientas jau serga inkstų liga, kuri yra susijusi su mažu natrio kiekiu kraujyje, arba yra gydomas kitais natrio kiekį kraujyje mažinančiais vaistiniais preparatais (pvz., diuretikais ar vaistiniais preparatais, susijusiais su netinkama ADH sekrecija), natrio kiekį serume būtina ištirti prieš pradedant gydymą karbamazepinu. Po to natrio kiekį serume reikia tirti praėjus maždaug dviem savaitėms ir vėliau pirmaisiais trimis gydymo mėnesiais kas mėnesį arba pagal klinikinį poreikį. Minėti rizikos veiksniai gali būti ypač aktualūs senyviems žmonėms. Jei atsiranda hiponatremija, svarbi gydymo priemonė yra vandens vartojimo ribojimas (jei yra klinikinių indikacijų). Hipotiroidizmas Karbamazepinas, sužadindamas fermentus, gali mažinti skydliaukės hormonų koncentraciją serume, todėl hipotiroidizmu sergantiems pacientams gali reikėti didinti pakeičiamajai terapijai vartojamų skydliaukės hormonų dozę. Dėl šios priežasties rekomenduojama stebėti skydliaukės funkciją, kad būtų galima koreguoti pakeičiamajai terapijai vartojamų skydliaukės hormonų dozę. Anticholinerginis poveikis Karbamazepinas pasižymi nežymiu anticholinerginiu poveikiu. Dėl šios priežasties, pacientus, kurių akispūdis yra padidėjęs, gydymo metu būtina atidžiai stebėti (žr. 4.8 skyrių). Minčių apie savižudybę ir bandymų nusižudyti buvo užregistruota ligoniams, kurie buvo gydomi vaistiniais preparatais nuo epilepsijos esant įvairioms indikacijoms. Atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metaanalizės duomenys taip pat parodė šiek tiek padidėjusią minčių apie savižudybę ir bandymo nusižudyti riziką. Šios rizikos mechanizmas nėra aiškus, ir turimi duomenys neatmeta padidėjusios rizikos galimybės vartojant karbamazepiną. Taigi, pacientai turi būti stebimi dėl minčių apie savižudybę bei bandymo nusižudyti požymių ir turi būti apsvarstytas atitinkamas gydymas. Ligonius (ir jų globėjus) reikia įspėti, kad kreiptųsi į gydytoją, jei pasireiškia minčių apie savižudybę bei bandymo nusižudyti požymių. Poveikis psichikai Reikia nepamiršti, kad karbamazepinas gali suaktyvinti latentinę psichozę, senyviems žmonėms – lengvą minčių susipainiojimą ar sujaudinimą. Nėštumas ir vaisingo amžiaus moterys Kartu vartojant hormoninių kontraceptikų ir karbamazepino, moterims pastebėtas kraujavimas tarp mėnesinių..Nėščiosios vartojamas karbamazepinas gali pakenkti vaisiui. Karbamazepiną vartojant prenataliniu laikotarpiu, gali padidėti sunkių formavimosi ydų ir kitų nepageidaujamų reiškinių rizika (žr. 4.6 skyrių). Karbamazepino negalima vartoti vaisingoms moterims, nebent, atidžiai apsvarsčius kitas tinkamas gydymo galimybes, vaistinio preparato nauda būtų didesnė už jo keliamą riziką. Vaisingos moterys, vartojančios karbamazepino nėštumo metu, turi būti išsamiai informuotos apie galimą riziką vaisiui. Prieš pradedant vaisingą moterį gydyti karbamazepinu turi būti įvertinta galimybė atlikti tyrimą dėl nėštumo. Gydymo laikotarpiu ir dvi savaites po jo pabaigos vaisingos moterys turi naudoti veiksmingas kontracepcijos priemones. Dėl fermentų indukcijos karbamazepinas gali sukelti hormoninių kontraceptikų poveikio nepakankamumą, todėl vaisinga moteris turi būti informuota apie kitų veiksmingų kontracepcijos metodų taikymą (žr. 4.5 ir 4.6 skyrius). Planuojančioms pastoti vaisingoms moterims turi būti patarta nedelsiant pasikonsultuoti su savo gydytoju ir aptarti galimybę prieš pastojant ir nutraukiant kontraceptinių priemonių vartojimą pereiti prie gydymo kitais vaistiniais preparatais (žr. 4.6 skyrių). Vaisingoms moterims turi būti patarta nedelsiant pasikonsultuoti su savo gydytoju, jei jos karbamazepino vartojimo metu pastojo arba mano, kad galėjo pastoti. Nors priklausomumas tarp dozės ir karbamazepino koncentracijos kraujo plazmoje, taip pat tarp preparato koncentracijos plazmoje ir klinikinio efektyvumo arba toleravimo yra pakankamai mažas, tikrinti karbamazepino koncentraciją kraujo plazmoje gali būti naudinga sekančiais atvejais: jei labai padažnėja priepuoliai arba norima patikrinti, ar pacientas laikosi nustatyto gydymosi režimo, jei moteris yra nėščia, jei vaistinį preparatą vartoja vaikas ar paauglys, jei įtariama, kad vaistinio preparato pasisavinimas iš virškinimo trakto yra sutrikęs, jei, vartojant kelis vaistinius preparatus, atsirado toksinis poveikis (žr. 4.5 skyrių). Kritimai Gydymas karbamazepinu buvo susijęs su ataksija, galvos svaigimu, somnolencija, hipotenzija, sumišimu, sedacija, todėl didėja kritimų, kurių metu galimi lūžiai ar kiti sužalojimai, rizika. Gretutinės ligos, sąlygos ar kiti kartu vartojami vaistiniai preparatai gali sustiprinti šį poveikį, todėl pacientams, kuriems yra taikomas ilgalaikis gydymas karbamazepinu, kritimo rizika turi būti įvertinta pakartotinai. Dozės mažinimas ir nutraukimas Staigus karbamazepino vartojimo nutraukimas gali sukelti priepuolius. Jeigu epilepsija sergančiam pacientui staiga reikia nutraukti karbamazepino vartojimą, būtina skirti kitokį tinkamą vaistinį preparatą nuo epilepsijos (pvz., leisti diazepamo arba fenitoino į veną arba skirti diazepamo rektaliai). Sąveika Vaistiniai preparatai, kurie gali padidinti aktyvaus metabolito karbamazepino-10,11-epoksido koncentraciją plazmoje: Kartu su CYP3A4 inhibitoriais ar epoksido hidrolazės inhibitoriais vartojamas karbamazepinas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų (gali padidėti atitinkamai karbamazepino ar karbamazepino-10,11-epoksido koncentracija plazmoje), todėl tokiu atveju būtina atitinkami koreguoti Finlepasin dozę ir (arba) stebėti koncentraciją plazmoje. Kadangi padidėjusi karbamazepino-10,11-epoksido koncentracija plazmoje gali sukelti nepageidaujamas reakcijas (pvz., galvos svaigimą, mieguistumą, ataksiją, diplopiją), karbamazepino dozę reikia atitinkamai koreguoti ir (arba) stebėti vaistinio preparato koncentraciją plazmoje, kai jis vartojamas kartu su toliau aprašytomis medžiagomis: Antiepilepsiniais vaistiniais preparatais: progabidu, valpro rūgštimi, valnoktamidu, valpromidu, primidonu, brivaracetamu. Jei kartu su karbamazepinu vartojama CYP3A4 induktorių, gali sumažėti karbamazepino koncentracija plazmoje ir gydomasis poveikis, o CYP3A4 induktorių vartojimo nutraukimas gali didinti karbamazepino koncentraciją plazmoje. Gali reikėti koreguoti Finlepsin dozę. Karbamazepinas yra stiprus CYP3A4 ir kitų I bei II fazės fermentų sistemų induktorius, todėl kartu vartojamų vaistinių preparatų, kuriuos daugiausia metabolizuoja CYP3A4, metabolizmas gali pagreitėti, o koncentracija plazmoje – sumažėti. Žr. 4.5 skyrių. Vaisingo amžiaus moteris reikia įspėti, kad kartu su Finlepsin vartojami hormoniniai kontraceptikai gali tapti neveiksmingi (žr. 4.5 ir 4.6 skyrius). Finlepsin vartojimo laikotarpiu rekomenduojama naudoti alternatyvias nehormonines kontracepcijos priemones

Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas ( nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1 000), labai retas (< 1/10 000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai | Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai Labai dažni: | Leukopenija Dažni: | Trombocitopenija ir eozinofilija Reti: | Leukocitozė, limfadenopatija ir folio rūgšties trūkumas. Labai reti: | Agranulocitozė, aplazinė anemija, pancitopenija, eritrocitų aplazija, anemija, megaloblastinė anemija, retikulocitozė, hemolizinė anemija. Imuninės sistemos sutrikimai | Imuninės sistemos sutrikimai Reti: | Lėtojo tipo alerginė reakcija, apimanti daugelį organų ir galinti pasireikšti įvairiais simptomais: karščiavimu, išbėrimu, vaskulitu, limfadenopatija, į limfomą panašiu sutrikimu, sąnarių skausmu, leukopenija, eozinofilija, hepatomegalija, splenomegalija, kepenų veiklos tyrimų rodmenų pokyčiais. Gali atsirasti ir kitų organų (plaučių, inkstų, kasos, miokardo, storosios žarnos) pažeidimas. Labai reti: | Aseptinis meningitas, kurio metu kartais galima mioklonija ir periferinė eozinofilija, anafilaksinė reakcija, angioneurozinė edema. Endokrininiai sutrikimai | Endokrininiai sutrikimai Dažni: | Edema, skysčių susilaikymas, kūno svorio padidėjimas, hiponatremija, dėl poveikio, panašaus į antidiurezinio hormono (ADH) poveikį, sumažėja plazmos osmosinis slėgis, dėl to retais atvejais atsiranda intoksikacija vandeniu: jos metu atsiranda letargija, vėmimas, galvos skausmas, dezorientacija, neurologinis sutrikimas. Labai reti: | Organizme padaugėja prolaktino, dėl to gali (tačiau nebūtinai) atsirasti galaktorėja, ginekomastija, pakinta skydliaukės funkcijos tyrimų rezultatai: sumažėja L - tiroksino (laisvo tiroksino, tiroksino, trijodotironino) ir padaugėja tirotropino (paprastai klinikinių simptomų neatsiranda); sutrinka kaulų metabolizmas (plazmoje sumažėja kalcio ir 25-OH-cholekalciferolio), dėl ko išsivysto osteomaliacija arba osteoporozė; padidėja cholesterolio, įskaitant ir didelio tankio lipoproteinų cholesterolį, bei trigliceridų koncentracija. Metabolizmo ir mitybos sutrikimai | Metabolizmo ir mitybos sutrikimai Reti: | Folatų trūkumas, hiperamonemija, apetito sumažėjimas Labai reti: | Ūminė porfirija (ūminė protarpinė porfirija ir įvairiaspalvė porfirija), neūminė porfirija (lėtinė odos porfirija). Psichikos sutrikimai | Psichikos sutrikimai Reti: | Vaizdo ir garso haliucinacijos, depresija, nerimas, agresyvus elgesys, sujaudinimas, minčių susipainiojimas. Labai reti: | Suaktyvėjusi psichozė. Nervų sistemos sutrikimai | Nervų sistemos sutrikimai Labai dažni: | galvos svaigimas, ataksija, mieguistumas, nuovargis. Dažni: | galvos skausmas. Nedažni: | patologiški nevalingi judesiai (tremoras, asterixis, distonija, tikas), nistagmas. Reti: | burnos ir veido diskinezija, mąstymo sutrikimai, kalbos sutrikimai (dizartrija, neaiški kalba), choreoatetoninis sutrikimas, periferinis neuritas, parestezija, parezės simptomai. Labai reti: | skonio pokyčiai, aseptinis meningitas su mioklonija ir periferine eozinofilija, piktybinis neuroleptinis sindromas. Akių sutrikimai | Akių sutrikimai Dažni: | diplopija, akomodacijos sutrikimas (pvz., neryškus matymas) Reti: | okulomotoriniai sutrikimai. Labai reti: | regėjimo sutrikimai (lęšiuko drumstis), konjunktyvitas, akispūdžio padidėjimas. Ausies ir labirinto sutrikimai | Ausies ir labirinto sutrikimai Labai reti: | sutrinka klausa (spengia ausyse, padidėja arba sumažėja klausos aštrumas, pakinta garso tonų suvokimas). Širdies sutrikimai | Širdies sutrikimai Reti: | širdies laidumo sutrikimas. Labai reti: | bradikardija, širdies aritmija, AV blokada ir sinkopė, širdies nepakankamumas, pasunkėja išeminė širdies liga. Kraujagyslių sutrikimai | Kraujagyslių sutrikimai Reti: | Hipertenzija ar hipotenzija. Labai reti: | Kraujotakos kolapsas, embolija (pvz., plaučių embolija), tromboflebitas. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai | Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai Labai reti: | alerginė plaučių reakcija, pasireiškianti karščiavimu, dusuliu, pneumonitu ar plaučių uždegimu. Jei pasireiškia ši reakcija, gydymas karbamazepinu turi būti nedelsiant nutrauktas. Virškinimo trakto sutrikimai | Virškinimo trakto sutrikimai Labai dažni: | pykinimas, vėmimas. Dažni: | burnos sausmė, sumažėjęs apetitas. Nedažni: | viduriavimas arba vidurių užkietėjimas. Reti: | pilvo skausmas. Labai reti: | glositas, stomatitas ir pankreatitas. Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai | Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai Labai dažni: | dėl kepenų fermentų suaktyvėjimo padidėja gama-GT, tačiau toks pokytis klinikai yra nereikšmingas. Dažni: | padaugėja šarminės fosfatazės. Nedažni: | padaugėja transaminazių. Reti: | cholestazinis, parenchiminis (hepatoceliulinis) arba mišraus tipo hepatitas, gelta. Labai reti: | granulomatozinis hepatitas, kepenų nepakankamumas. Odos ir poodinio audinio sutrikimai | Odos ir poodinio audinio sutrikimai Labai dažni: | alerginis dermatitas, dilgėlinis išbėrimas (gali būti sunkus). Nedažni: | eksfoliacinis dermatitas ir eritroderma. Reti: | į raudonąją vilkligę panašus sindromas, niežulys. Labai reti: | sunkios odos nepageidaujamos reakcijos: Stevens-Johnson (SJS) sindromas, toksinė epidermio nekrolizė (TEN) (žr. 4.4 skyrių); padidėjęs jautrumas šviesai, daugiaformė arba mazginė eritema, odos pigmentacijos sutrikimas, purpura, spuogai, prakaitavimas, plaukų slinkimas, hirsutizmas. Gaunama vis daugiau duomenų apie skirtingų HLA alelių svarbą su imunine sistema susijusių nepageidaujamų reakcijų tokių kaip SJS, TEN, DRESS, ūminė išplitusi egzanteminė pustuliozė ir makulopapulinis išbėrimas rizikos padidėjimui. HLA-A*3101 alelio paplitimas gali būti priežastis su karbamazepino vartojimu pasireiškusių nepageidaujamų reakcijų Japonijos ir Europos šalių populiacijose. Kito HLA-B*1502 alelio paplitimas kinų, tailandiečių ir kitų Azijos šalių populiacijose gali būti susijęs su SJS ir TEN pasireiškimu (žr. 4.4 skyrių). Raumenų, kaulų ir jungiamojo audinio sutrikimai | Raumenų, kaulų ir jungiamojo audinio sutrikimai Reti: | Raumenų silpnumas. Labai reti: | Osteomaliaciją ar osteoporozę sukeliantys kaulų metabolizmo sutrikimai (kalcio kiekio plazmoje ir 25-hidroksi-cholekalciferolio kiekio kraujyje sumažėjimas), sąnarių ir raumenų skausmas, mėšlungis. Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai | Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai Labai reti: | Tubulointersticinis nefritas, inkstų funkcijos nepakankamumas (pvz., albuminurija, hematurija, oligurija, padidėja šlapalo azoto kiekis kraujyje ar azotemija), padažnėja šlapinimasis, susilaiko šlapimas. Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai | Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai Labai reti: | Sutrinka lytinė ar erekcijos funkcija, nenormali spermatogenezė (su sumažėjusiu spermatozoidų kiekiu ir/arba judrumu). Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai | Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai Labai dažni: | Nuovargis Tyrimai | Tyrimai Labai dažnis: | Gama gliutamiltransferazės aktyvumo padidėjimas (dėl kepenų fermentų suaktyvėjimo), paprastai kliniškai nereikšmingas. Dažni: | Šarminės fosfatazės aktyvumo kraujyje padidėjimas. Nedažni: | Transaminazių aktyvumo padidėjimas. Labai reti: | Akispūdžio padidėjimas, cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimas, didelio tankio lipoproteinų kiekio padidėjimas, trigliceridų kiekio kraujyje padidėjimas. Nenormalūs skydliaukės tyrimų rodmenys: sumažėjęs L-tiroksino (laisvojo tiroksino, tiroksino, trijodtironino) kiekis ir padidėjęs skydliaukę stimuliuojančio hormono kiekis kraujyje (paprastai toks poveikis kliniškai nepasireiškia), prolaktino kiekio kraujyje padidėjimas. Sužalojimai, apsinuodijimai ir procedūrų komplikacijos | Sužalojimai, apsinuodijimai ir procedūrų komplikacijos Nežinomas: | Kritimas (susijęs su gydymo karbamazepinu sukelta ataksija, galvos svaigimu, mieguistumu, hipotenzija, sumišimu, sedacija). Buvo pranešimų apie sumažėjusį kaulų tankį, osteopeniją, osteoporozę ir lūžius pacientams, ilga laiką gydytiems karbamazepinu. Mechanizmas, kaip karbamazepinas veikia kaulų metabolizmą, nėra aiškus. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, tiesiogiai užpildę pranešimo formą internetu Tarnybos Vaistinių preparatų informacinėje sistemoje https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/nrvSpecialist arba užpildę Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (ĮNR) formą, kuri skelbiama https://www.vvkt.lt/index.php?1399030386, ir atsiųsti elektroniniu paštu (adresu [email protected]).