Leflunomide Sandoz

Padidėjęs jautrumas (ypač jei anksčiau buvo Stivenso-Džonsono (Stevens-Johnson) sindromas, toksinė epidermio nekrolizė ar daugiaformė raudonė) veikliajai medžiagai, pagrindiniam veikliajam metabolitui teriflunomidui, žemės riešutams, sojoms arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai. Pacientai, kuriems sutrikusi kepenų funkcija. Pacientai, kuriems yra sunkios imuniteto nepakankamumo būklės, pvz., įgytas imunodeficito sindromas (angl. AIDS). Pacientai, kuriems yra ne dėl reumatoidinio ar psoriazinio artrito, bet kitų priežasčių atsiradęs reikšmingas kaulų čiulpų funkcijos pakenkimas ar reikšminga anemija, leukopenija, neutropenija arba trombocitopenija. Pacientai, sergantys sunkia infekcine liga (žr. 4.4 skyrių). Pacientai, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų nepakankamumas, kadangi šiai pacientų grupei klinikinė patirtis yra nepakankama. Pacientai, kuriems yra sunki hipoproteinemija, pvz., sergant nefroziniu sindromu. Nėščios ar vaisingo amžiaus moterys, kurios gydymo leflunomidu metu ir po to, kol aktyvaus metabolito koncentracija plazmoje didesnė kaip 0,02 mg/l (taip pat žr. 4.6 skyriuje), nenaudoja patikimos kontracepcijos. Prieš pradedant gydymą leflunomidu būtina paneigti nėštumą. Pacientė yra žindyvė (žr. 4.6 skyrių).

Gydymą turi pradėti ir prižiūrėti specialistai, turintys reumatoidinio ir psoriazinio artrito gydymo patirties. Būtina vienodais intervalais nustatyti alanininaminotransferazės (ALT) (t. y. serumo gliutamatpiruvattransferazės [SGPT]) aktyvumą kartu su bendro kraujo tyrimo rodmenimis, įskaitant leukogramą ir trombocitų skaičių: prieš pradedant vartoti leflunomido; kas 2 savaites pirmuosius 6 gydymo mėnesius; po to kas 8 savaites (žr. 4.4 skyrių). Dozavimas Reumatoidinis artritas: gydymas leflunomidu paprastai pradedamas įsotinamąja  100 mg paros doze, vartojama kartą per parą 3 paras. Jei įsotinamosios dozės nevartojama, gali sumažėti nepageidaujamų reiškinių rizika (žr. 5.1 skyrių). Rekomenduojama palaikomoji dozė yra nuo 10 mg iki 20 mg. Ją reikia vartoti kartą per parą, atsižvelgiant į ligos sunkumą (aktyvumą). Psoriazinis artritas: gydymas leflunomidu paprastai pradedamas įsotinamąja  100 mg paros doze, vartojama kartą per parą 3 paras. Rekomenduojama palaikomoji dozė sergant psoriaziniu artritu yra 20 mg. Ją reikia vartoti kartą per parą (žr. 5.1 skyrių). Gydomasis poveikis paprastai prasideda po 4-6 savaičių ir gali toliau didėti iki 4-6 mėnesių. Pacientams, kuriems yra lengvas inkstų nepakankamumas, dozę koreguoti nerekomenduojama. Vyresniems kaip 65 metų pacientams dozę koreguoti nereikia. Vaikų populiacija Jaunesniems kaip 18 metų pacientams Leflunomide Sandoz vartoti nerekomenduojama, kadangi šio vaistinio preparato saugumas ir veiksmingumas jaunatvinio reumatoidinio artrito (JRA) atveju nežinomas (žr. 5.1 ir 5.2 skyrius). Vartojimo metodas Leflunomide Sandoz plėvele dengtos tabletės skirtos vartoti per burną. Tabletę reikia nuryti nepažeistą, užgeriant pakankamu kiekiu skysčio. Leflunomido absorbcijos apimties kartu vartojamas maistas neveikia.

Kartu su leflunomidu nepatartina skirti kitų hepatotoksiškų ar hematotoksiškų LEMAV (pvz., metotreksato). Aktyvaus leflunomido metabolito A771726 yra ilgas pusinės eliminacijos laikas (paprastai 1-4 savaitės). Sunkus nepageidaujamas poveikis (pvz., hepatotoksinis, hematotoksinis, alerginės reakcijos, žr. toliau) gali pasireikšti net baigus gydymą leflunomidu. Taigi, jei pasireiškia minėtas toksinis poveikis arba jei dėl kitokių priežasčių reikalingas greitas A771726 pašalinimas iš organizmo, būtina atlikti šalinimo procedūrą. Ji gali būti pakartota, kai kliniškai būtina. Apie šalinimo procedūrą ir kitus rekomenduojamus veiksmus pageidaujamo ar neplanuoto nėštumo atveju žr. 4.6 skyrių. Kepenų reakcijos Gydymo leflunomidu metu retai gauta pranešimų apie sunkius kepenų pažeidimo atvejus, įskaitant mirtinus atvejus. Dauguma atvejų įvyko per pirmuosius 6 gydymo mėnesius. Dažnai leflunomidu buvo gydoma kartu su kitais hepatotoksiškais vaistais. Manoma, jog yra būtinas tikslus stebėjimo rekomendacijų laikymasis. ALT (SGPT) aktyvumą būtina tikrinti prieš pradedant gydymą leflunomidu ir tuo pačių dažnumu, kaip bendro kraujo tyrimo rodmenis (pirmus 6 gydymo mėnesius – kas 2 savaites, po to – kas 8 savaites). Nustačius, jog ALT (SGPT) aktyvumas 2-3 kartus viršija viršutinę normos ribą, galima pagalvoti apie 20 mg dozės sumažinimą iki 10 mg, ir reikia kas savaitę tikrinti stebėjimo rodmenis. Jei ALT (SGPT) aktyvumas išlieka daugiau kaip 2 kartus didesnis už viršutinę normos ribą arba yra už ją didesnis daugiau kaip 3 kartus, būtina nutraukti leflunomido vartojimą ir pradėti jo šalinimo iš organizmo procedūrą. Yra rekomenduojama, kad kepenų fermentų stebėjimas po gydymo leflunomidu nutraukimo būtų palaikomas tol, kol jų kiekis tampa normaliu. Dėl galimo adityvaus hepatotoksinio poveikio, gydymo leflunomidu metu yra rekomenduojama vengti vartoti alkoholio. Daug leflunomido aktyvaus metabolito A771726 būna junginių su baltymais pavidalu ir jis yra šalinamas metabolizmo kepenyse ir sekrecijos su tulžimi būdu, todėl manoma, kad pacientų, kuriems yra hipoproteinemija, kraujo plazmoje jo kiekis turėtų būti didesnis. Leflunomide Sandoz draudžiama vartoti pacientams, kuriems yra hipoproteinemija ar kepenų funkcijos pakenkimas (žr. 4.3 skyrių). Hematologinės reakcijos Prieš pradedant gydymą leflunomidu, taip pat kas 2 savaites pirmus 6 gydymo mėnesius ir po to kas 8 savaites vienu metu su ALT aktyvumo matavimu būtina atlikti bendrą kraujo tyrimą, įskaitant leukogramą ir trombocitų skaičiaus nustatymą. Pacientams, kuriems iš anksčiau yra anemija, leukopenija ir (ar) trombocitopenija, taip pat pacientams, kurių pakenkta kaulų čiulpų funkcija arba kuriems yra kaulų čiulpų funkcijos slopinimo rizika, yra didesnė hematologinių sutrikimų rizika. Jeigu atsiranda minėtų pokyčių, reikia apsvarstyti, ar tikslinga A771726 kiekio plazmoje sumažinimui atlikti šalinimo iš organizmo procedūrą (žr. toliau). Sunkių hematologinių reakcijų, įskaitant pancitopeniją, atveju būtina nutraukti Leflunomide Sandoz vartojimą bet kokį kitą kaulų čiulpų funkciją slopinantį gydymą bei pradėti leflunomido šalinimo iš organizmo procedūrą. Derinimas su kitokiu gydymu Leflunomido vartojimas su reumatinėms ligoms gydyti taikomais antimaliariniais vaistais (pvz., chlorokvinu ar hidroksichlorokvinu), vartojamais į raumenis ar geriamaisiais aukso preparatais, D-penicilaminu, azatioprinu ir kitomis imunitetą slopinančiomis medžiagomis įskaitant naviko nekrozės faktoriaus alfa inhibitorius, iki šiol netirtas atsitiktinių imčių klinikiniais tyrimais (išskyrus metotreksatą, žr. 4.5 sk.) Rizika, susijusi su kombinuotu gydymu, ypač ilgalaikiu, yra nežinoma. Kadangi toks gydymas gali sukelti adityvų ar net sinergistinį toksinį poveikį (pvz., hepatotoksinį ar hematotoksinį), leflunomido vartoti kartu su LEMAV (pvz., metotreksatu) yra nepatartina. Teriflunomido vartoti kartu su leflunomidu nerekomenduojama, kadangi leflunomidas yra pirminė teriflunomido medžiaga. Perėjimas prie kito gydymo Kadangi leflunomidas ilgai išlieka organizme, jo pakeitimas kitu LEMAV (pvz., metotreksatu) neatlikus šalinimo iš organizmo procedūros (žr. toliau), gali padidinti papildomos rizikos (t. y. kinetinės sąveikos, toksinio poveikio organams) galimybę dar ilgą laiką po pakeitimo. Taip pat neseniai taikytas gydymas hepatotoksiškais ar hematotoksiškais vaistiniais preparatais (pvz., metotreksatu) gali sukelti nepageidaujamo poveikio sustiprėjimą, todėl pradedant gydymą leflunomidu, reikia kruopščiai apgalvoti jo naudos ir rizikos aspektus ir yra rekomenduojama pradinėje fazėje po perėjimo pacientą atidžiau stebėti. Odos reakcijos Opinio stomatito atveju leflunomido vartojimas turi būti nutrauktas. Labai retai gauta pranešimų apie Stivenso-Džonsono (Stevens-Johnson) sindromo ar toksinės epidermio nekrolizės ir vaistų sukeltos reakcijos su eozinofilija ir sisteminiais simptomais, t. y. DRESS sindromo (angl. Drug Reaction with Eosinophilia and Systemic Symptoms, DRESS), atvejus pacientams, kurie buvo gydomi leflunomidu. Pastebėjus odos ir (ar) gleivinės reakcijų, kurios kelia minėtų sunkių reakcijų įtarimą, būtina nutraukti gydymą Leflunomide Sandoz ir bet kokį kitą galbūt su jomis susijusį gydymą bei nedelsiant pradėti šalinimo iš organizmo procedūrą. Tokiais atvejais yra būtinas visiškas pašalinimas ir yra draudžiama dar kartą taikyti gydymą leflunomidu (žr. 4.3 skyrių). Gauta pranešimų apie po leflunomido vartojimo atsiradusią pustulinę psoriazę ir psoriazės pasunkėjimą. Atsižvelgiant į paciento ligą ir anamnezę, galima apsvarstyti gydymo nutraukimo galimybę. Gydymo leflunomidu metu pacientams gali atsirasti odos opų. Jeigu įtariama, kad atsirado su leflunomido vartojimu susijusi odos opa, arba jeigu odos opos išlieka nepaisant tinkamo gydymo, reikia apsvarstyti galimybę nutraukti leflunomido vartojimą ir atlikti visiško šalinimo procedūrą. Sprendimas atnaujinti leflunomido vartojimą po buvusių odos opų turi būti pagrįstas klinikiniu sprendimu dėl tinkamo žaizdos gijimo. Pacientams, gydomiems leflunomidu, gali sutrikti žaizdų gijimas po operacijos. Atsižvelgiant į individualų vertinimą, galima apsvarstyti galimybę sustabdyti gydymą leflunomidu perioperaciniu laikotarpiu ir atlikti toliau aprašytą vaistinio preparato išplovimo procedūrą. Nutraukus gydymą, sprendimas atnaujinti gydymą leflunomidu turi būti pagrįstas klinikiniu sprendimu dėl tinkamo žaizdos gijimo. Infekcijos Yra žinoma, kad vaistiniai preparatai, kurie slopina imuninę sistemą, kaip ir leflunomidas, gali padidinti pacientų imlumą infekcijoms, įskaitant oportunistines infekcijas. Be to, infekcijos gali būti sunkesnės, todėl gali prireikti skubaus ir intensyvaus gydymo. Sunkios, nekontroliuojamos užkrečiamosios ligos atveju, gali prireikti laikinai nutraukti leflunomido vartojimą ir atlikti šalinimo iš organizmo procedūrą, kaip yra aprašyta toliau. Retai gauta pranešimų apie progresuojančios daugiažidininės leukoencefalopatijos (PDL) atvejus pacientams, kurie vartojo imunosupresantų, įskaitant leflunomidą. Prieš pradedant gydymą, remiantis vietinėmis rekomendacijomis, visus pacientus būtina patikrinti, ar jie neserga aktyvia ar neaktyvia (latentine) tuberkulioze. Toks patikrinimas gali apimti medicininės anamnezės peržiūrą, galimų ankstesnių kontaktų su tuberkuliozės mikobakterijomis įvertinimą ir (arba) tinkamą atrankinį patikrinimą, pvz., plaučių rentgenogramos, tuberkulino mėginio ir (arba) gama interferono išsiskyrimo bandinio atlikimą, atsižvelgiant į tai, kas aktualu. Vaistinio preparato vartoti skiriantis specialistas turi nepamiršti, kad tuberkulino odos mėginys gali būti tariamai neigiamas, ypač jei pacientas sunkiai serga arba jo imuninė sistema yra nuslopinta. Tuberkulioze sirgę pacientai turi būti atidžiai stebimi, kadangi infekcija gali vėl suaktyvėti. Kvėpavimo organų reakcijos Taikant gydymą leflunomidu, tarp pacientų nustatyta intersticinės plaučių ligos atvejų, taip pat reti plautinės hipertenzijos atvejai (žr. 4.8 skyrių). Pacientams, kurių ligos istorijoje yra intersticinė plaučių liga, gali kilti didesnė tokių šalutinių reiškinių rizika. Intersticinė plaučių liga – tai sutrikimas, kuris gali ūmiai prasidėti taikant gydymą ir sukelti paciento mirtį. Pasireiškus tokiems plaučių sutrikimų simptomams, kaip kosulys ir dusulys, gydytojui gali tekti nutraukti gydymą ir, kai tinka, atlikti išsamesnius tyrimus. Periferinė neuropatija Gauta pranešimų apie periferinės neuropatijos atvejus pacientams, vartojantiems leflunomido. Didžiajai daliai pacientų būklė pagerėjo po leflunomido vartojimo nutraukimo. Tačiau buvo plati išeičių įvairovė, pvz., kai kuriems pacientams neuropatija išnyko, o kai kuriems pacientams išliko persistuojantys simptomai. Vyresniems nei 60 metų pacientams, taip pat kartu vartojantiems neurotoksinių vaistinių preparatų bei cukriniu diabetu sergantiems pacientams periferinės neuropatijos pasireiškimo rizika gali būti didesnė. Jei pacientui vartojančiam leflunomido pasireiškia periferinė neuropatija, reikia apsvarstyti gydymo leflunomidu nutraukimo ir vaistinio preparato šalinimo iš organizmo procedūros būtinumą (žr. 4.4 skyrių). Kolitas Leflunomidu gydytiems pacientams nustatyta kolito, įskaitant mikroskopinį kolitą, atvejų. Leflunomidu gydomiems pacientams, kuriuos vargina nepaaiškinamas ilgalaikis viduriavimas, turi būti atliktos atitinkamos diagnostinės procedūros Kraujospūdis Prieš gydymo leflunomidu pradžią ir po to periodiškai turi būti matuojamas kraujospūdis. Apvaisinimas (rekomendacijos vyrams) Pacientai vyrai turi būti informuoti apie galimą vyro sukeltą toksinį poveikį vaisiui. Gydymo leflunomidu metu taip pat turi būti garantuota patikima kontracepcija. Specifinių duomenų apie vyro sukeltą toksinio poveikio vaisiui riziką nėra. Kaip bebūtų, tyrimų su gyvūnais šiai specifinei rizikai nustatyti neatlikta. Bet kokios galimos rizikos vaisiui sumažinimui iki minimumo, norintis tapti tėvu vyras turėtų nutraukti leflunomido vartojimą ir 11 parų gerti 3 kartus per parą po 8 g kolestiramino arba 4 kartus per parą po 50 g aktyvintosios anglies miltelių. Bet kuriuo atveju paskui reikia pirmą kartą išmatuoti A771726 koncentraciją kraujo plazmoje. Po to, praėjus ne mažiau kaip 14 parų, būtina vėl nustatyti A771726 koncentraciją kraujo plazmoje. Abu kartus nustačius mažesnę kaip 0,02 mg/l A771726 koncentraciją ir palaukus dar bent 3 mėnesius, toksinio poveikio vaisiui rizika yra labai maža. Vaistinio preparato šalinimo iš organizmo procedūra Yra skiriama 3 kartus per parą po 8 g cholestiramino. Alternatyviai, yra skiriama 4 kartus per parą po 50 g aktyvintosios anglies miltelių. Visiškas pašalinimas paprastai trunka 11 parų. Jo trukmė gali pakisti dėl klinikinių ar laboratorinių tyrimų rezultatų nepastovumo. Poveikis nustatant jonizuotą kalcio kiekį Gydant leflunomidu ir (arba) teriflunomidu (aktyvusis leflunomido metabolitas), priklausomai nuo naudojamo jonizuoto kalcio analizatoriaus (pvz., kraujo dujų analizatorius), matuojant jonizuoto kalcio kiekį gali būti neteisingai rodomos sumažėjusios vertės. Todėl pacientams, gydomiems leflunomidu arba teriflunomidu, nustatytą sumažėjusį jonizuoto kalcio kiekį būtina dar kartą patikrinti. Jei nustatytos vertės kelia abejonių, rekomenduojama ištirti bendrą pagal albuminą koreguotą kalcio koncentraciją serume. Leflunomide Sandoz sudėtyje yra laktozės, lecitino (gauto iš sojos pupelių) ir natrio Leflunomide Sandoz sudėtyje yra laktozės. Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – galaktozės netoleravimas, visiškas laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija. Leflunomide Sandoz sudėtyje yra lecitino (gauto iš sojos pupelių). Pacientams, kurie yra alergiški sojai, šio vaistinio preparato vartoti negalima. Šio vaistinio preparato plėvele dengtoje tabletėje yra mažiau kaip 1 mmol (23 mg) natrio, t. y. jis beveik neturi reikšmės.

Saugumo duomenų santrauka Dažniausios nepageidaujamos reakcijos, apie kurias vartojant leflunomido paprastai pranešama (yra: nedidelis kraujo spaudimo padidėjimas, leukopenija, parestezija, galvos skausmas, svaigulys, viduriavimas, pykinimas, vėmimas, burnos gleivinės sutrikimai (pvz., aftinis stomatitas, burnos išopėjimas), pilvo skausmas, sustiprėjęs plaukų slinkimas, egzema, išbėrimas (įskaitant makulopapulinį išbėrimą), niežėjimas, odos sausumas, sausgyslių makščių uždegimas, kreatinfosfokinazės (KFK) aktyvumo padidėjimas, anoreksija, kūno svorio netekimas (paprastai nereikšmingas), astenija, lengvos alerginės reakcijos ir kepenų funkcijos rodmenų (transaminazių, ypač ALT, rečiau gama gliutamiltransferazės, šarminės fosfatazės aktyvumo, bilirubino kiekio) padidėjimas. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10000 iki < 1/1000), labai retas (< 1/10000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamo poveikio atvejai pateikiami mažėjančio sunkumo tvarka. Infekcijos ir infestacijos Retas: sunkios infekcijos, įskaitant sepsį, kuris gali būti mirtinas. Kaip ir kiti vaistiniai preparatai, galintys slopinti imuninę sistemą, leflunomidas gali didinti imlumą infekcijoms, įskaitant oportunistines (taip pat žr. 4.4 skyrių), todėl gali padidėti bendras užkrečiamųjų ligų, ypač slogos, bronchito ir plaučių uždegimo, dažnis. Gerybiniai, piktybiniai ir nepatikslinti navikai (tarp jų cistos ir polipai) Vartojant kai kurių imuninę sistemą slopinančių medžiagų, yra padidėjusi piktybinių ligų, ypač limfoproliferacinių sutrikimų, rizika. Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai Dažni: leukopenija (leukocitų >2×109/l). Nedažnas: anemija, lengva trombocitopenija (trombocitų <100×109/l). Retas: pancitopenija (tikriausiai dėl proliferacijos slopinimo), leukopenija (leukocitų <2×109/l), eozinofilija. Labai retas: agranulocitozė. Neseniai vartotos, kartu su šiuo vaistiniu preparatu ar po jo vartojamos medžiagos, galinčios sukelti toksinį poveikį kaulų čiulpams, gali būti susiję su didesne hematologinių reiškinių rizika. Imuninės sistemos sutrikimai Dažnas: lengvos alerginės reakcijos. Labai retas: sunkios anafilaksinės ar anafilaktoidinės reakcijos, vaskulitas, įskaitant nekrozuojantį odos vaskulitą. Metabolizmo ir mitybos sutrikimai Dažnas: KFK aktyvumo padidėjimas. Nedažnas: hipokalemija, hiperlipidemija, hipofosfatemija. Retas: LDH aktyvumo padidėjimas. Dažnis nežinomas: hipourikemija. Psichikos sutrikimai Nedažnas: nerimas. Nervų sistemos sutrikimai Dažnas: parestezija, galvos skausmas, svaigulys, periferinė neuropatija. Širdies sutrikimai Dažnas: nedidelis kraujo spaudimo padidėjimas. Reti: smarkus kraujo spaudimo padidėjimas. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai Retas: intersticinė plaučių liga (įskaitant intersticinį pneumonitą), kuri gali būti mirtina. Dažnis nežinomas: plautinė hipertenzija. Virškinimo trakto sutrikimai Dažnas: kolitas, įskaitant mikroskopinį kolitą, tokį, kaip limfocitinis kolitas, kolageninis kolitas, viduriavimas, pykinimas, vėmimas, burnos gleivinės sutrikimai (pvz., aftinis stomatitas, burnos išopėjimas), pilvo skausmas. Nedažnas: sutrikęs skonis. Labai retas: pankreatitas. Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai Dažnas: kepenų funkcijos rodmenų (transaminazių, ypač ALT, rečiau gama glutamiltransferazės, šarminės fosfatazės aktyvumo, bilirubino kiekio) padidėjimas. Retas: hepatitas, gelta, tulžies stazė. Labai retas: sunkus kepenų pažeidimas, pvz., kepenų funkcijos nepakankamumas ir ūminė kepenų nekrozė, kurie gali būti mirtini. Odos ir poodinio audinio sutrikimai Dažnas: padidėjęs plaukų slinkimas, egzema, išbėrimas (įskaitant makulopapulinį išbėrimą), niežėjimas, odos sausumas. Nedažnas: dilgėlinė. Labai retas: toksinė epidermio nekrolizė, Stivenso-Džonsono (Stevens-Johnson) sindromas, daugiaformė eritema. Dažnis nežinomas: odos raudonoji vilkligė, pustulinė psoriazė, psoriazės pasunkėjimas, vaistų sukeltos reakcijos su eozinofilija ir sisteminiais simptomais, t. y. DRESS sindromas. Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai Dažnas: sausgyslių apvalkalų uždegimas. Nedažnas: sausgyslės trūkimas. Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai Dažnis nežinomas: inkstų nepakankamumas. Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai Dažnis nežinomas: nedidelis (laikinas) spermos koncentracijos, bendro spermatozoidų skaičiaus ir greitai progresuojančio judrumo sumažėjimas. Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai Dažnas: anoreksija, kūno svorio sumažėjimas (paprastai nereikšmingas), astenija. Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę ir pateikę pranešimo formą . Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje https://vvkt.lrv.lt/lt/ nurodytais būdais.