MELOX

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai; trečias nėštumo trimestras (žr. 4.6 skyrių); pacientas yra jaunesnis negu 16 metų vaikas arba paauglys; padidėjęs jautrumas panašaus poveikio vaistiniams preparatams, pvz., nesteroidiniams vaistiniams preparatams nuo uždegimo (NVNU), acetilsalicilo rūgščiai; pacientai, kuriems po acetilsalicilo rūgšties ar kitokių NVNU vartojimo išsivystė bronchinė astmos, nosies polipų, angioneurozinės edemos ar dilgėlinės požymių;. anamnezėje buvęs kraujavimas iš virškinimo trakto arba perforacija, susiję su gydymu NVNU; aktyvi skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa arba praeityje buvo pasikartojančių skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų (du ar daugiau įrodytų atskirų išopėjimų ar kraujavimo epizodų); buvęs kraujavimas iš virškinimo trakto ar jo prakiurimas susijęs su ankstesniu nesteroidinių vaistinių preparatų nuo uždegimo (NVNU) vartojimu; sunkus kepenų funkcijos sutrikimas; sunkus inkstų nepakankamumas (jeigu ligonis negydomas dialize); virškinimo trakto kraujavimas, anksčiau patirtas kraujavimas į smegenis arba kitoks kraujavimo sutrikimas; sunkus širdies nepakankamumas.

Nepageidaujamas poveikis gali sumažėti, vartojant mažiausią veiksmingą vaistinio preparato dozę trumpiausią laiką, būtiną simptomų kontrolei (žr. 4.4 skyrių). Reikia periodiškai iš naujo įvertinti pacientų, ypač sergančių osteoartritu, poreikį simptominiam palengvėjimui ir atsaką į gydymą. Dozavimas Osteoartrito paūmėjimas. 7,5 mg per parą. Jei reikia, kai nėra palengvėjimo, paros dozę galima padidinti iki 15 mg. Reumatoidinis artritas, ankilozinis spondilitas. 15 mg per parą. (žr. toliau esantį poskyrį „Ypatingos populiacijos“). Atsižvelgiant į reakciją į gydymą, paros dozę galima sumažinti iki 7,5 mg. 15 mg paros dozės viršyti negalima. Ypatingos populiacijos Senyviems pacientams ir pacientams, kuriems yra padidėjusi nepageidaujamų reakcijų rizika (žr. 5.2 skyrių) Ilgalaikiam reumatoidinio artrito ar ankilozinio spondilito gydymui senyviems pacientams rekomenduojama paros dozė yra 7,5 mg. Pacientus, kuriems yra padidėjusi nepageidaujamų reakcijų rizika, reikia pradėti gydyti 7,5 mg paros doze (žr. 4.4 skyrių). Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi Dializuojamiems pacientams, kuriems yra sunkus inkstų nepakankamumas, paros dozė turi neviršyti 7,5 mg. Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo inkstų funkcijos sutrikimas (t. y. pacientams, kurių kreatinino klirensas yra didesnis negu 25 ml/min.), dozę mažinti nebūtina (apie nedializuojamus pacientus, kuriems yra sunkus inkstų nepakankamumas, žr. 4.3 skyrių). Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi (žr. 5.2 skyrių) Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas, dozę mažinti nebūtina (apie pacientus, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, žr. 4.3 skyrių). Vaikų populiacija Vaikai ir paaugliai: jaunesniems kaip 16 metų vaikams ir paaugliams vartoti MELOX yra draudžiama (žr. 4.3 skyrių). Vartojimo metodas Vartoti per burną. Visą paros dozę reikia gerti iš karto, užgeriant vandeniu ar kitokiu skysčiu, valgio metu.

Nepageidaujamas poveikis gali sumažėti, vartojant mažiausią veiksmingą dozę trumpiausią laiką, būtiną simptomų kontrolei (žr. 4.2 skyrių ir žemiau aprašytą pavojų virškinimo traktui bei širdies ir kraujagyslių sistemai). Jeigu terapinis poveikis nepakankamas, negalima nei rekomenduojamos didžiausios paros dozės viršyti, nei gydymo papildyti kitokiais NVNU, kadangi tai gali sustiprinti toksinį poveikį, o nauda gydymui nebuvo įrodyta. Meloksikamo vartoti kartu su NVNU, įskaitant selektyvius ciklooksigenazės-2 inhibitorius, reikia vengti. Pacientų, kuriems reikalinga malšinti ūminį skausmą, gydymui meloksikamas netinka. Jeigu po kelių parų pagerėjimo nėra, reikia iš naujo įvertinti klinikinę gydymo naudą. Reikia įvertinti bet kokį anksčiau patirtą ezofagitą, gastritą ir (arba) pepsinę opą, kad būtų užtikrintas jų visiškas išgijimas prieš pradedant gydyti meloksikamu. Meloksikamu gydant pacientus, kuriems yra buvę minėtų sutrikimų, reikia įprastiniu būdu atkreipti dėmesį į galimo pasikartojimo pradžią. Poveikis virškinimo traktui Bet kuriuo gydymo visais NVNU laikotarpiu buvo gauta pranešimų apie virškinimo trakto kraujavimo, išopėjimo arba prakiurimo, kurie gali būti mirtini, atvejus, susijusius arba nesusijusius su įspėjamaisiais simptomais ar anksčiau patirtais sunkiais virškinimo trakto reiškiniais. Virškinimo trakto kraujavimo, išopėjimo ar prakiurimo rizika yra didesnė didinant NVNU dozes, pacientams, sirgusiems opa, ypač su kraujavimo arba prakiurimo komplikacijomis (žr. 4.3 skyrių) bei senyviems žmonėms. Šiuos pacientus reikia pradėti gydyti mažiausia veiksminga doze. Tokiems pacientams bei pacientams, kurie kartu turi vartoti mažą aspirino dozę arba kitokių vaistinių preparatų, kurie tikėtina, kad didina riziką virškinimo traktui, reikia apsvarstyti derinimą su apsauginiais vaistiniais preparatais (pvz., mizoprostoliu arba protonų siurblio inhibitoriais) (žr. žemiau ir 4.5 skyrių). Anksčiau toksinį poveikį virškinimo traktui patyrę pacientai, ypač senyvi, turi pranešti apie bet kokį neįprastą pilvo simptomą (ypatingai virškinimo trakto kraujavimą), ypač pradinių gydymo fazių metu. Pacientams, kuriems tuo pat metu taikomas gydymas vaistiniais preparatais, galinčiais padidinti išopėjimo arba kraujavimo riziką, pvz., heparinu, vartojamu gydomajam poveikiui sukelti arba geriatrijoje, antikoaguliantais, pvz., varfarinu, arba kitokiais nesteroidiniais vaistiniais preparatais nuo uždegimo, įskaitant acetilsalicilo rūgštį, vartojamą uždegimą slopinančiomis dozėmis ( 500 mg vienkartinę dozę arba  3 g bendrą paros dozę), jų derinys su meloksikamu yra nerekomenduojamas (žr. 4.5 skyrių). Jeigu meloksikamo vartojančiam pacientui pasireiškia virškinimo trakto kraujavimas arba išopėjimas, gydymą reikia nutraukti. Pacientus, sirgusius virškinimo trakto liga (opiniu kolitu, Krono liga), NVNU reikia gydyti atsargiai, kadangi šios ligos gali paūmėti (žr. 4.8 skyrių). Poveikis širdies kraujagyslėms bei galvos smegenų kraujagyslėms Pacientus, kuriems jau buvo padidėjęs kraujospūdis ir (arba) pasireiškęs lengvas ar vidutinio sunkumo stazinis širdies nepakankamumas, reikia konsultuoti ir tinkamai stebėti, nes gydymo NVNU metu gauta pranešimų apie skysčių susilaikymą ir edemą. Pacientams, kuriems yra rizika, rekomenduojamas klinikinis kraujospūdžio stebėjimas prieš gydymą ir ypač gydymo meloksikamu pradžioje. Klinikiniai tyrimai ir epidemiologiniai duomenys patvirtina, kad kai kurių NVNU, įskaitant meloksikamą, vartojimas (ypač didelėmis dozėmis ir ilgą laiką) gali būti susijęs su nedideliu arterijų trombozės reiškinių (pvz., miokardo infarkto arba insulto) rizikos padidėjimu. Duomenų, paneigiančių tokią riziką meloksikamui, nepakanka. Pacientus, kuriems yra nekontroliuojamas padidėjęs kraujospūdis, stazinis širdies nepakankamumas, nustatyta išeminė širdies liga, periferinių arterijų liga ir (arba) galvos smegenų kraujagyslių liga, meloksikamu turi būti gydoma tik atidžiai apsvarsčius. Panašus apsvarstymas turi būti atliktas prieš pradedant taikyti ilgesnį gydymą pacientams, kuriems yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, padidėjęs kraujospūdis, hiperlipemija, diabetas, rūkymas. Odos reakcijos Gauta pranešimų, kad vartojant meloksikamo pasireiškė sunki, gyvybei pavojinga odos reakcija, pvz., Stivenso-Džonsono [Stevens-Johnson] sindromas (SJS) ir toksinė epidermio nekrolizė (TEN). Pacientai turi būti informuoti p apie jų požymius ir simptomus bei nuolat atidžiai sekami dėl odos reakcijų. Didžiausias SJS arba TEN atsiradimo rizika būna pirmųjų gydymo savaičių laikotarpiu. Jeigu atsiranda SJS arba TEN simptomų ar požymių (pvz., progresuojantis odos išbėrimas dažnai su pūslėmis ar gleivinių pažaida), gydymas meloksikamu turi būti nutrauktas. Geriausi SJS ir TEN gydymo rezultatai būna tuo atveju, jei diagnozė nustatoma anksti ir gydymas bet kokiu įtariamu vaistiniu preparatu nedelsiant nutraukiamas. Ankstyvas nutraukimas yra susijęs su geresne prognoze. Jeigu MELOX vartojančiam pacientui išsivystė SJS arba TEN, jam MELOX daugiau niekada neturi būti skiriamas. Pranešta apie fiksuoto medikamentinio išbėrimo (FMI) atvejus vartojant meloksikamą. Pacientams, kuriems jau buvo pasireiškęs su meloksikamu susijęs FMI, meloksikamo vėl skirti negalima. Tikėtina, kad gali pasireikšti kryžminių reakcijų su kitais oksikamais. Kepenų ir inkstų funkcijos parametrai Kaip ir kitokių NVNU vartojimo metu, retkarčiais kraujo serume laikinai gali padaugėti transaminazių ir bilirubino arba atsirasti kitokių kepenų veiklos rodmenų pokyčių, padidėti kreatinino bei šlapalo kiekis, pakisti kitų laboratorinių tyrimų duomenys. Dažniausiai minėti pokyčiai buvo trumpalaikiai ir menki. Jeigu kuris nors iš pokyčių yra ženklus arba išsilaikantis, MELOX vartojimą reikia nutraukti ir atlikti atitinkamus tyrimus. Funkcinis inkstų funkcijos nepakankamumas NVNU, slopindami kraujagysles plečiantį inkstų prostaglandinų poveikį, gali sukelti funkcinį inkstų nepakankamumą, kadangi sumažina glomerulų filtraciją. Šis nepageidaujamas reiškinys priklauso nuo dozės dydžio. Gydymo pradžioje ir padidinus dozę rekomenduojama atidžiai stebėti diurezę ir inkstų funkciją pacientams, kuriems yra šių rizikos veiksnių: senyvas amžius; vartojimas kartu, pavyzdžiui, su AKF inhibitoriais, angiotenzino II antagonistais, sartanais, diuretikais (žr. 4.5 skyrių); hipovolemija (atsiradusi dėl bet kokios priežasties); stazinis širdies nepakankamumas; inkstų nepakankamumas; nefrozinis sindromas; vilkligės sukelta nefropatija; sunkus kepenų funkcijos sutrikimas (albumino kiekis kraujo serume  25 g/l arba  10 balų pagal Child-Pugh). NVNU vartojimas retais atvejais gali būti intersticinio nefrito, glomerulonefrito, šerdinės inkstų dalies nekrozės ar nefrozinio sindromo priežastis. Hemodializuojamiems pacientams, kuriems yra galutinės stadijos inkstų liga, meloksikamo dozė negali viršyti 7,5 mg. Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas (t. y. pacientams, kurių kreatinino klirensas didesnis negu 25 ml/min.) dozės mažinti nereikia. Natrio, kalio ir vandens susilaikymas Vartojant NVNU, organizme gali susilaikyti natrio, kalio ir vandens, sutrikti natrį iš organizmo išskiriantis diuretikų poveikis. Be to, gali susilpnėti antihipertenzinių vaistinių preparatų antihipertenzinis poveikis (žr. 4.5 skyrių). Dėl to jautriems žmonėms gali pasireikšti arba pasunkėti edema, širdies nepakankamumas arba hipertenzija. Vadinasi, rizikos grupės pacientams būtinas klinikinis stebėjimas (žr. 4.2 ir 4.3 skyrius). Hiperkalemija Hiperkalemiją gali skatinti cukrinis diabetas arba kartu vartojami vaistiniai preparatai, didinantys kalio kiekį kraujyje (žr. 4.5 skyrių). Tokiais atvejais reikia reguliariai matuoti kalio kiekį. Derinys su pemetreksedu Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo inkstų funkcijos sutrikimas, meloksikamo vartojimą reikia nutraukti mažiausiai 5 paras iki pemetreksedo vartojimo pradžios ir nevartoti mažiausiai 2 paras po pemetreksedo pavartojimo (žr. 4.5 skyrių). Kitokie įspėjimai ir atsargumo priemonės Senyvi, neatsparūs arba nusilpę asmenys nepageidaujamas meloksikamo reakcijas dažnai toleruoja blogiau, todėl juos būtina atidžiai stebėti. Šiuo vaistiniu preparatu, kaip ir kitokiais NVNU, itin atsargiai reikia gydyti senyvus žmones, kadangi jų inkstų, kepenų arba širdies funkcija dažnai būna sutrikusi. Senyviems žmonėms yra didesnis nepageidaujamų NVNU reakcijų, ypač virškinimo trakto kraujavimo ir prakiurimo, kurie gali būti mirtini, dažnis (žr. 4.2 skyrių). Meloksikamas, kaip ir bet kuris kitas NVNU, gali daryti mažiau pastebimus pagrindinės užkrečiamos ligos simptomus. Gydymas meloksikamu gali sutrikdyti moterų vaisingumą, todėl pastoti bandančioms moterims šio vaistinio preparato vartoti nerekomenduojama. Toms moterims, kurios sunkiai pastoja arba kurioms dėl nevaisingumo atliekami tyrimai, turi būti apvarstytas meloksikamo vartojimo nutraukimas (žr. 4.6 skyrių). Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – galaktozės netoleravimas, visiškas laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija.

a) Bendra nepageidaujamų reakcijų santrauka Klinikiniai tyrimai ir epidemiologiniai duomenys patvirtina, kad kai kurių NVNU vartojimas (ypač didelėmis dozėmis ilgą laiką) gali būti susijęs su arterijų trombozės reiškinių (pvz., miokardo infarkto arba insulto) nedideliu rizikos padidėjimu (žr. 4.4 skyrių). Nėra pakankamai duomenų, kad atmesti tokią riziką vartojant meloksikamą. Buvo pranešta apie su gydymu NVNU susijusios edemos, kraujospūdžio padidėjimo ir širdies nepakankamumo atvejus. Dažniausiai pastebėti nepageidaujami reiškiniai yra virškinimo trakto. Gali atsirasti pepsinių opų, virškinimo trakto prakiurimas arba kraujavimas, kurie kartais gali būti mirtini, ypač senyviems žmonėms (žr. 4.4 skyrių). Gauta pranešimų apie pykinimo, vėmimo, viduriavimo, dujų susikaupimo virškinimo trakte, vidurių užkietėjimo, dispepsijos, pilvo skausmo, melenos, hematemezės, opinio stomatito, kolito ir Krono ligos paūmėjimo atvejus po vaistinio preparato pavartojimo (žr. 4.4 skyrių). Rečiau pasireiškė gastritas. Gauta pranešimų apie sunkias nepageidaujamas odos reakcijas (angl. SCARs): Stivenso-Džonsono [Stevens-Johnson] sindromą (angl. SJS) ir toksinę epidermio nekrolizė (angl. TEN) (žr. 4.4 skyrių). Žemiau išvardytų nepageidaujamų reakcijų dažnis yra paremtas nepageidaujamų reiškinių, nustatytų 27 klinikinių tyrimų metu gydant ne trumpiau kaip 14 parų, atitinkamu dažniu. Informacija yra paremta klinikiniais tyrimais, kuriuose dalyvavo 15197 pacientai, gydyti per burną vartojama 7,5 mg arba 15 mg meloksikamo tablečių ar kapsulių paros doze iki vienerių metų. Įtrauktos ir nepageidaujamos reakcijos, kurios buvo pastebėtos vaistiniu preparatu gydant po to, kai jis pateko į rinką. Nepageidaujamos reakcijos sugrupuotos pagal dažnį. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas ( 1/10), dažnas (nuo  1/100 iki  1/10), nedažnas (nuo  1/1 000 iki  1/100), retas (nuo  1/10 000 iki  1/1 000), labai retas ( 1/10 000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). b) Nepageidaujamų reakcijų santrauka lentelėje Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai Nedažnas. Anemija. Retas. Nenormalus kraujo ląstelių kiekis (įskaitant diferencijuotą baltųjų ląstelių kiekį), leukopenija, trombocitopenija. Labai retas. Buvo pranešimų apie agranulocitozės atvejus (žr. šio skyriaus c poskyrį). Imuninės sistemos sutrikimai Nedažnas. Kitokios negu anafilaksinės ar anafilaktoidinės alerginės reakcijos. Dažnis nežinomas. Anafilaksinė reakcija, anafilaktoidinė reakcija. Psichikos sutrikimai Retas. Nuotaikos pokytis, košmarai. Dažnis nežinomas. Sumišimas, dezorientacija. Nervų sistemos sutrikimai Dažnas. Galvos skausmas. Nedažnas. Svaigulys, apsnūdimas. Akių sutrikimai Retas. Regėjimo sutrikimas, įskaitant matymą lyg per miglą, junginės uždegimas. Ausų ir labirintų sutrikimai Nedažnas. Galvos sukimasis. Retas. Spengimas ausyse. Širdies sutrikimai Retas. Palpitacija. Buvo pranešimų apie širdies nepakankamumo, susijusio su gydymu NVNU, atvejus. Kraujagyslių sutrikimai Nedažnas. Kraujospūdžio padidėjimas (žr. 4.4 skyrių), staigus paraudimas. Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai Retas. Astma pacientams, kurie yra alergiški aspirinui ar kitokiems NVNU. Virškinimo trakto sutrikimai Dažnas. Virškinimo sutrikimas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, vidurių užkietėjimas, dujų susikaupimas žarnyne, viduriavimas. Nedažnas. slaptas arba pastebimas virškinimo trakto kraujavimas, stomatitas, gastritas, raugulys. Retas. Kolitas, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, ezofagitas. Labai retas. Virškinimo trakto prakiurimas. Virškinimo trakto kraujavimas, išopėjimas ar prakiurimas kartais gali būti sunkūs ir galimai mirtini, ypač senyviems žmonėms (žr. 4.4 skyrių). Dažnis nežinomas. Pankreatitas. Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai Nedažnas. Kepenų funkcijos sutrikimas (pvz., transaminazių arba bilirubino padaugėjimas kraujyje). Labai retas. Kepenų uždegimas. Odos ir poodinio audinio sutrikimai Nedažnas. Angioneurozinė edema, niežulys, išbėrimas. Retas. Stivenso-Džonsono [Stevens-Johnson] sindromas, dilgėlinė. Labai retas. Pūslinis dermatitas, daugiaformė eritema. Dažnis nežinomas. Padidėjusio jautrumo šviesai reakcija, fiksuotas medikamentinis išbėrimas (žr. 4.4 skyrių). Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai Nedažnas. Natrio ir vandens susilaikymas, hiperkalemija (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius), inkstų funkcijos tyrimo duomenų nenormalumas (kreatinino ir/ar šlapalo kiekio padidėjimas kraujo serume). Labai retas. Ūminis inkstų nepakankamumas, ypač pacientams, kuriems yra rizikos veiksnių (žr. 4.4 skyrių). Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai Nedažnas. Edema, įskaitant kojų edemą. c) Informacija, apibūdinanti atskiras sunkias ir (arba) dažnai pasireiškiančias nepageidaujamos reakcijas Gauta pranešimų apie labai retus agranulocitozės atvejus meloksikamu arba kitokiais vaistiniais preparatais, kurie gali sukelti toksinį poveikį mieloidiniam audiniui, gydomiems pacientams (žr. 4.5 skyrių). d) Nepageidaujamos reakcijos, kurių ryšio su vaistiniu preparatu dar nepastebėta, tačiau kurios paprastai pripažįstamos kaip priskirtinos kitiems šios klasės junginiams Organinė inkstų pažaida, tikriausiai sukelianti ūminį inkstų nepakankamumą: buvo pranešta apie retus intersticinio nefrito, ūminės kanalėlių nekrozės, nefrozinio sindromo bei inkstų spenelių nekrozės atvejus (žr. 4.4 skyrių). Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę ir pateikę pranešimo formą Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje https://vvkt.lrv.lt/lt/ nurodytais būdais.